Kun 20,6
6 Jei kas kreiptųsi į mirusiųjų dvasių iššaukėjus bei žynius ir su jais paleistuvautų, Aš atsigręšiu į juos ir išnaikinsiu iš jų tautos.
Jok 1,1-27
1 Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai pasklidusių giminių.
2 Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.
3 Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,
4 o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.
5 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.
6 Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.
7 Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties,-
8 toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
9 Tesigiria pažemintas brolis savo išaukštinimu,
10 o turtuolis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė.
11 Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.
12 Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems.
13 Nė vienas gundomas tenesako: “Esu Dievo gundomas”. Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo.
14 Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas.
15 Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.
16 Neapsigaukite, mano mylimi broliai!
17 Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi.
18 Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai.
19 Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti.
20 Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.
21 Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.
22 Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
23 Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje.
24 Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.
25 Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose.
26 Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.
27 Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu.
Rom 1,1-32
1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,
2 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,-Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
5 Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,
6 iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.
7 Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
8 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.
9 Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,
10 prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus.
11 Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,
12 tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.
13 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,-bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,-kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių.
14 Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.
15 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.
16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.
17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “Teisusis gyvens tikėjimu”.
18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu.
19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.
20 Jo neregimosios ypatybės-Jo amžinoji galybė ir dievystė-nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.
21 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.
22 Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.
23 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
24 Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus.
25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.
28 Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.
29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.
30 Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,
31 neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.
32 Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.
2 Tes 1,1-12
1 Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve, mūsų Tėve, ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
2 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
3 Mes jaučiame pareigą visada dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas smarkiai auga ir jūsų visų meilė vienas kitam vis didėja.
4 Todėl mes ir giriamės jumis Dievo bažnyčiose-jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose jūsų persekiojimuose ir sunkumuose, kuriuos jums tenka pakelti.
5 O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios ir kenčiate.
6 Teisinga iš Dievo pusės atmokėti jūsų prispaudėjams priespauda,
7 o jums, prispaustiesiems,-poilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus su savo galingais angelais.
8 Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai.
9 Jie bus nubausti amžina pražūtimi ir atskirti nuo Viešpaties veido ir nuo Jo galybės šlovės
10 tą dieną, kada Jis ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose ir keliantis susižavėjimą visuose, kurie įtikėjo. Jūs irgi patikėjote mūsų liudijimu.
11 Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus šio pašaukimo ir parodytų visą savo gerumą ir palankumą bei galingus tikėjimo darbus,
12 kad mūsų Viešpaties Jėzaus vardas būtų pašlovintas jumyse, o jūs Jame, pagal mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę.
Kol 1,1-29
1 Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus,-
2 šventiesiems ir ištikimiesiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose: malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus!
3 Nuolat melsdamiesi už jus, dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,
4 nes girdime apie jūsų tikėjimą Kristumi Jėzumi ir jūsų meilę visiems šventiesiems
5 dėl vilties, kuri jums paruošta danguje. Apie ją jūs esate girdėję Evangelijos tiesos žodyje,
6 kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir pažinote Dievo malonę tiesoje.
7 To jūs išmokote iš mūsų mylimojo bendradarbio Epafro, kuris jums yra ištikimas Kristaus tarnas.
8 Jis ir davė žinią mums apie jūsų meilę Dvasioje.
9 Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu,
10 kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu;
11 kad, sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir ištvermei, su džiaugsmu
12 dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje,
13 kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.
14 Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą.
15 Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis,
16 nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,-visa sutverta per Jį ir Jam.
17 Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi.
18 Ir Jis yra kūno-bažnyčios galva. Jis-pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę.
19 Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę
20 ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką,-per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.
21 Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški savo protuose piktais darbais, Dievas dabar sutaikino
22 mirtimi Jo žemiškajame kūne, kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti,
23 jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnu aš, Paulius, tapau.
24 Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno-bažnyčios.
25 Jos tarnu aš tapau Dievo patvarkymu, kuris duotas man dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį,
26 tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems.
27 Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse-šlovės viltis.
28 Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje.
29 Dėl to aš ir darbuojuos, grumdamasis Jo suteikta jėga, kuri galingai veikia manyje.
Jn 3,1-36
1 Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis.
2 Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: “Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo”.
3 Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”.
4 Nikodemas paklausė: “Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?”
5 Jėzus atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.
6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
7 Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.
8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”.
9 Nikodemas atsiliepė: “Kaip tai gali būti?”
10 Jėzus jam atsakė: “Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?
11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo.
12 Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?
13 Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus,-Žmogaus Sūnus, esantis danguje.
14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus,
15 kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”.
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.
18 Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.
19 O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.
20 Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti.
21 O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve.
22 Paskui Jėzus su savo mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštijo.
23 Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten ateidavo ir buvo krikštijami.
24 Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.
25 Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo.
26 Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: “Rabi, Tas kuris buvo su tavimi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai,-štai Jis krikštija, ir visi eina pas Jį”.
27 Jonas atsakė: “Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus.
28 Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku.
29 Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta.
30 Jis turi augti, o aš-mažėti”.
31 Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės,- žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis.
32 Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima.
33 O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus,
34 juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko.
35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas.
36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi-gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.
2 Kar 1,1-18
1 Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį.
2 Ahazijas nukrito Samarijoje nuo viršutinio aukšto pro groteles ir susižeidė. Jis siuntė pasiuntinius pas Ekrono dievą Baal Zebubą paklausti, ar jis pasveiks iš šitos ligos.
3 Viešpaties angelas įsakė Elijui: “Eik pasitikti Samarijos karaliaus pasiuntinių ir jiems sakyk: ‘Ar nėra Dievo Izraelyje, kad einate klausti Ekrono dievo Baal Zebubo?’
4 Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi!’ ” Ir Elijas nuėjo.
5 Pasiuntiniai sugrįžo pas karalių. Jis klausė jų: “Kodėl sugrįžote?”
6 Jie jam atsakė: “Vienas vyras pasitiko mus ir tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus siuntė, ir jam sakykite: ‘Taip sako Viešpats: ‘Ar nėra Dievo Izraelyje, kad siunti klausti Ekrono dievo Baal Zebubo? Todėl iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi!’ ”
7 Karalius jų klausė: “Kaip atrodė tas vyras, kuris jus pasitiko ir jums taip kalbėjo?”
8 Jie jam atsakė: “Tas vyras buvo ilgais plaukais ir susijuosęs odiniu diržu”. Ahazijas tarė: “Tai tišbietis Elijas”.
9 Karalius siuntė pas Eliją penkiasdešimtininką su jo vyrais. Tas, užlipęs į kalno viršūnę, kur Elijas sėdėjo, kreipėsi į jį: “Dievo vyre, karalius įsako tau lipti žemyn!”
10 Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: “Jei aš Dievo vyras, tai tegul ugnis krinta iš dangaus ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų”. Ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį bei jo visus vyrus.
11 Karalius siuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su jo vyrais. Tas, užėjęs į kalną, tarė jam: “Dievo vyre, karalius įsako tau skubiai lipti žemyn!”
12 Elijas atsakė: “Jei aš Dievo vyras, tai tegul krinta iš dangaus ugnis ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų”. Dievo ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį ir visus jo vyrus.
13 Karalius vėl siuntė penkiasdešimtininką su jo vyrais. Trečiasis penkiasdešimtininkas, atėjęs pas Eliją, atsiklaupė ant kelių prieš jį ir maldavo: “Dievo vyre, meldžiu, pasigailėk manęs ir šitų penkiasdešimties vyrų gyvybės.
14 Štai krito ugnis iš dangaus ir prarijo abu pirmuosius penkiasdešimtininkus ir jų vyrus. Prašau, pasigailėk manęs”.
15 Viešpaties angelas sakė Elijui: “Leiskis su juo žemyn. Nebijok”. Elijas nuėjo su juo pas karalių
16 ir jam kalbėjo: “Taip sako Viešpats: ‘Kadangi tu siuntei pasiuntinius klausti pas Ekrono dievą Baal Zebubą, tarsi Izraelyje nebūtų Dievo, kurį galima pasiklausti, tai iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi’ ”.
17 Jis mirė, kaip paskelbė Viešpats per Eliją. Ir Jehoramas karaliavo jo vietoje antraisiais Judo karaliaus Jehoramo, Juozapato sūnaus, metais, nes Ahazijas neturėjo sūnaus.
18 Visi kiti Ahazijo darbai yra surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.
2 Sam 1,1-27
1 Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą.
3 Dovydas jį paklausė: “Iš kur ateini?” Tas jam atsakė: “Pabėgau iš Izraelio stovyklos”.
4 Dovydas tarė: “Papasakok man, kas ten atsitiko”. Tas atsakė: “Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė”.
5 Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: “Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?”
6 Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: “Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo.
7 Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
8 Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’.
9 Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’.
10 Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui”.
11 Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo.
12 Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.
13 Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: “Iš kur esi?” Tas atsakė: “Aš esu ateivio amalekiečio sūnus”.
14 Dovydas jam tarė: “Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?”
15 Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: “Ateik ir užmušk jį”. Tas smogė jam, ir jis mirė.
16 Dovydas pasakė jam: “Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’ ”.
17 Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną,
18 norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje.
19 “Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji!
20 Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys.
21 Jūs, Gilbojos kalnai, tenekrinta ant jūsų nei rasa, nei lietus, kad nebūtų ant jūsų derlingų laukų.Ten buvo pamestas galingųjų skydas, skydas Sauliaus, lyg jis nebūtų buvęs pateptas.
22 Be nukautųjų kraujo, be galingųjų taukų, Jehonatano lankas nesugrįždavo, ir Sauliaus kardas negrįždavo tuščias.
23 Saulius ir Jehonatanas, mieli ir brangūs, kartu gyveno ir mirtyje jie nebuvo perskirti. Jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.
24 Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius.
25 Krito galingieji kovos įkarštyje. Jehonatanas nukautas ant kalno.
26 Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.
27 Krito galingieji, sulaužyti jų ginklai”.
Rūt 1,1-22
1 Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą.
2 To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų-Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno.
3 Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis.
4 Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita-Rūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų.
5 Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro.
6 Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes buvo girdėjusi būdama Moabo krašte, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.
7 Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą.
8 Noomė tarė savo marčioms: “Eikite namo pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man.
9 Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose”. Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė.
10 Ir jos sakė: “Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones”.
11 Noomė atsakė: “Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais?
12 Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų,
13 argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane”.
14 Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja.
15 Noomė tarė: “Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu”.
16 Tačiau Rūta atsakė: “Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas-mano Dievas.
17 Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs”.
18 Noomė matė, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti.
19 Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: “Ar tai Noomė?”
20 Ji atsakė: “Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą.
21 Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”.
22 Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė Rūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.
1 Jn 4,1
1 Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.
1 Jn 2,1-29
1 Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.
2 Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.
3 Iš to mes patiriame, kad Jį pažįstame, jei laikomės Jo įsakymų.
4 Kas sako: “Aš Jį pažįstu”, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.
5 O kas laikosi Jo žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame.
6 Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi.
7 Broliai, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį turėjote nuo pradžios. Senas įsakymas yra žodis, kurį girdėjote nuo pradžios.
8 Ir vis dėlto rašau jums naują įsakymą, kuris tikras Jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia.
9 Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje.
10 Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio.
11 O kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.
12 Rašau jums, vaikeliai, nes dėl Jo vardo atleistos jums nuodėmės.
13 Rašau jums, tėvai, nes pažinote Tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes nugalėjote piktąjį. Rašau jums, vaikeliai, nes pažinote Tėvą.
14 Parašiau jums, tėvai, nes pažinote Tą, kuris yra nuo pradžios. Parašiau jums, jaunuoliai, nes jūs stiprūs ir jumyse laikosi Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį.
15 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,
16 nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.
17 Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.
18 Vaikeliai, tai paskutinė valanda. Kaip esate girdėję, kad ateis antikristas, tai jau dabar pasirodė daug antikristų. Iš to sprendžiame, jog tai paskutinė valanda.
19 Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.
20 Bet jūs turite Šventojo patepimą ir žinote viską.
21 Aš parašiau jums ne kaip nežinantiems tiesos, bet todėl, kad pažįstate ją, o iš tiesos negali kilti joks melas.
22 Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Pateptasis? Tas yra antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų.
23 Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.
24 Todėl tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasilieka jumyse, tada ir jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve.
25 Štai pažadas, kurį Jis pats mums davė,-amžinasis gyvenimas.
26 Aš tai parašiau apie tuos, kurie jus klaidina.
27 Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite.
28 Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite Jame, kad, kai Jis pasirodys, turėtumėte pasitikėjimą ir, kai Jis ateis, nebūtume prieš Jį sugėdinti.
29 Jei žinote, kad Jis teisus, tai žinokite, kad kiekvienas, kuris vykdo teisumą, iš Jo yra gimęs.
Įst 13,1-18
1 “Jei tarp jūsų iškiltų pranašas ar atsirastų sapnuotojas ir paskelbtų kokį ženklą ar stebuklą,
2 kuris įvyktų, ir po to tau sakytų: ‘Sekime dievus, kurių tu nepažįsti, ir jiems tarnaukime’,
3 tokio pranašo ar sapnuotojo neklausyk, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus bando, kad paaiškėtų, ar Jį mylite visa širdimi ir visa siela.
4 Sekite Viešpatį, jūsų Dievą, Jo bijokite, vykdykite Jo paliepimus ir klausykite Jo balso; Jam tarnaukite ir prie Jo glauskitės.
5 Tokį pranašą ar sapnuotoją užmuškite; jis kvietė jus atsitraukti nuo Viešpaties, jūsų Dievo, kuris jus išvedė iš Egipto žemės ir išpirko iš vergijos; jis bandė nukreipti jus nuo kelio, kurį Viešpats, jūsų Dievas, nurodė. Pašalinkite pikta iš savųjų tarpo.
6 Jei tavo brolis, sūnus, duktė, mylima žmona ar draugas, kurį myli kaip savo sielą, norėtų suvedžioti tave, sakydamas: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažinai nei tu, nei tavo tėvai’,
7 dievams tautų, kurios gyvena šalia tavęs ar toli nuo tavęs, nuo vieno žemės krašto iki kito,
8 nesutik su juo ir jo neklausyk. Nesigailėk ir neslėpk jo,
9 bet jį užmušk. Pirmas pakelk prieš jį ranką, kad nubaustum jį mirtimi, o paskui visa tauta prisidės.
10 Užmuškite jį akmenimis, nes jis norėjo jus atitraukti nuo Viešpaties, jūsų Dievo, kuris išvedė jus iš Egipto vergijos.
11 Visas Izraelis išgirs tai ir bijos, ir nebesielgs taip piktai tarp jūsų.
12 Jei išgirstum apie vieną iš savo miestų, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kalbant:
13 ‘Tarp jūsų atsirado suvedžiotojai, kurie suklaidino miesto gyventojus, sakydami: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažįstate’,
14 rūpestingai ištirk bei išsiklausinėk, ir jei pasitvirtintų, kad tarp jūsų padaryta tokia bjaurystė,
15 išžudyk to miesto gyventojus kardu ir sunaikink jį ir visa, kas jame yra, net gyvulius.
16 Visus daiktus sukrauk aikštėje ir sudegink kartu su miestu Viešpačiui, savo Dievui. Jis telieka griuvėsiais per amžius ir niekados tenebūna atstatytas.
17 Iš tų prakeiktų daiktų nieko nepasisavink, kad Viešpats atsisakytų savo rūstybės, pasigailėtų tavęs ir padaugintų tave, kaip prisiekė tavo tėvams.
18 Klausyk Viešpaties, savo Dievo, ir laikykis visų Jo įsakymų, kuriuos šiandien tau skelbiu. Daryk, kas patinka Viešpačiui, tavo Dievui”.
Kun 20,27
27 Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu, turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties’ ”.
Apr 17,18
18 Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius”.
Apr 17,15
15 Angelas toliau man sako: “Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi paleistuvė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.
Apr 17,9
9 Čia reikia proto, turinčio išmintį! Septynios galvos reiškia septynis kalnus, ant kurių sėdi moteris.
Apr 17,4
4 Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų.
Apr 17,2
2 Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai”.
Apr 17,1
1 Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane, sakydamas: “Eikš, aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų.
Apr 17,1-18
1 Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane, sakydamas: “Eikš, aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų.
2 Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai”.
3 Ir jis Dvasia nunešė mane į dykumą. Ir aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.
4 Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų.
5 Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: “Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina”.
6 Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi.
7 O angelas man tarė: “Ko stebiesi? Aš tau pasakysiu paslaptį moters ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų”.
8 “Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.
9 Čia reikia proto, turinčio išmintį! Septynios galvos reiškia septynis kalnus, ant kurių sėdi moteris.
10 Taip pat yra septyni karaliai; penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.
11 O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra,-tai aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.
12 Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karalystės, bet jie gaus valdžią kaip karaliai vienai valandai kartu su žvėrimi.
13 Jie turi vieną tikslą ir savo jėgą bei valdžią atiduos žvėriui.
14 Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes Jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji”.
15 Angelas toliau man sako: “Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi paleistuvė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.
16 Tie dešimt ragų, kuriuos matei ant žvėries-jie ims nekęsti paleistuvės, apiplėš ją ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.
17 Nes Dievas įkvėpė jų širdis vykdyti Jo tikslą, vykdyti vieną tikslą,-kad jie atiduotų savo karalystę žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.
18 Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius”.
Apr 12,1-17
1 Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
2 Ji buvo nėščia ir šaukė, kentėdama sąrėmius bei gimdymo skausmus.
3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas stojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų jos kūdikį.
5 Ji pagimdė Sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Ir jos kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto.
6 O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta vieta, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
7 Ir kilo danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,
8 bet jie nenugalėjo, ir nebeliko daugiau jiems vietos danguje.
9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: “Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
11 Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės, net iki mirties.
12 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūrai, nes pas jus numestas velnias, kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko”.
13 Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, ėmė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.
14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi nuo gyvatės į dykumą, į savo vietą, kur bus maitinama per laiką, laikus ir pusę laiko.
15 Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją bangomis.
16 Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.
17 Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą.
1 Pt 5,13
13 Jus sveikina kartu išrinktoji Babilone ir mano sūnus Morkus.
2 Tim 3,16
16 Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,
Apd 16,1-40
1 Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas-graikas.
2 Apie jį gerai liudijo Listros ir Ikonijaus broliai.
3 Paulius panorėjo jį pasiimti su savimi. Jis apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.
4 Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.
5 Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.
6 Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.
7 Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido.
8 Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.
9 Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: “Ateik į Makedoniją ir padėk mums!”
10 Po šio regėjimo mes nedelsdami pasistengėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.
11 Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.
12 Iš čia atvykome į Filipus-pirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.
13 Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.
14 Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius.
15 Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: “Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose”. Ji tiesiog mus privertė.
16 Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.
17 Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: “Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią”.
18 Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: “Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!” Ir dvasia tučtuojau išėjo.
19 Šeimininkai, pamatę, kad jų pasipelnymo viltys žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.
20 Nuvedę pas pretorius, jie tarė: “Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai
21 ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis”.
22 Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis.
23 Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti.
24 Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.
25 Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi.
26 Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.
27 Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo.
28 Bet Paulius garsiai sušuko: “Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia”.
29 Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų.
30 Po to išvedė juos laukan ir paklausė: “Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?”
31 Jie atsakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai”.
32 Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.
33 Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas.
34 Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.
35 Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: “Paleisk tuos žmones!”
36 Tas perdavė tuos žodžius Pauliui: “Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai keliauti”.
37 Bet Paulius jiems atsakė: “Mus, Romos piliečius, nenuteistus viešai mušė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapta paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!”
38 Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando.
39 Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą.
40 Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, padrąsino juos ir iškeliavo toliau.
Mk 16,15
15 Jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.
Mch 3,1-12
1 Aš tariau: “Klausykite jūs, Jokūbo vadai, Izraelio namų kunigaikščiai! Ar ne jūsų reikalas žinoti, kas teisinga?
2 Tačiau jūs nekenčiate gero, o mylite pikta; nulupate odą nuo mano žmonių ir mėsą nuo jų kaulų.
3 Jūs ėdate mano tautos kūną, nulupate jiems odą, sulaužote jų kaulus, sukapojate į gabalus kaip puodui, kaip mėsą katilui”.
4 Tada jie šauksis Viešpaties, bet Jis neatsakys jiems. Jis paslėps savo veidą nuo jų, nes jie elgėsi piktai.
5 Taip sako Viešpats apie pranašus, kurie suvedžioja mano tautą: “Jei jie turi ką kramtyti dantimis, jie šaukia: ‘Taika!’, o tiems, kurie jiems nieko neduoda, jie skelbia karą.
6 Todėl jums užeis naktis, kad neturėtumėte regėjimų, ir tamsa, kad negalėtumėte burti. Saulė nusileis pranašams, jų dienos aptems.
7 Tada regėtojai bus sugėdinti ir būrėjai užsičiaups, nes nebus atsakymo iš Dievo”.
8 Tačiau aš esu pilnas jėgos iš Viešpaties dvasios, teisybės bei drąsos skelbti Jokūbui jo nusikaltimą ir Izraeliui jo nuodėmę.
9 Klausykite, Jokūbo namų vadai, Izraelio namų kunigaikščiai, kurie paminate teisingumą ir iškraipote tiesą,
10 kurie statote Sioną krauju ir Jeruzalę neteisybe!
11 Jos vadai teisia už kyšius, kunigai moko už atlyginimą, pranašai pranašauja už pinigus, tačiau jie remiasi Viešpačiu, sakydami: “Argi Viešpaties nėra tarp mūsų? Nelaimė mūsų neužklups!”
12 Dėl jūsų kaltės Sionas bus ariamas laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku.
Iz 40,8
8 Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius”.
Iz 29,14
14 tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus”.
Iz 29,13
13 Viešpats tarė: “Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų,
Iz 29,12
12 Jei knygą paduotų nemokančiam skaityti ir jam sakytų: “Skaityk!”, jis atsakytų: “Aš nemoku skaityti”.
Iz 29,11
11 Visi regėjimai bus jums kaip užantspauduota knyga. Jei kas paduotų ją mokančiam skaityti ir sakytų: “Paskaityk!”, tas atsakytų: “Negaliu, nes ji užantspauduota”.
Iz 29,10
10 Viešpats siuntė jums kieto miego dvasią, užmerkė jūsų akis-pranašus, uždengė jūsų galvas-regėtojus.
Iz 29,9
9 Nusistebėkite, pasibaisėkite ir šaukite! Jie girti, bet ne nuo vyno; svyruoja, bet ne nuo stipraus gėrimo.
Iz 8,20
20 Kreipkitės į įstatymą ir liudijimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos.
Iz 8,19
19 Jie jums sako: “Klauskite mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir būrėjus, kurie jums murma ir šnibžda”. Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų gyvųjų reikalais?
Mok 1,1-18
1 Dovydo sūnaus, pamokslininko, kuris buvo Jeruzalės karalius, žodžiai.
2 Tuštybių tuštybė,-sako pamokslininkas.-Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.
3 Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule.
4 Viena karta praeina, kita-ateina, o žemė lieka per amžius.
5 Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo.
6 Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kur pakilo.
7 Visos upės teka į jūrą, bet jūra vis nepilna. Upės grįžta atgal, iš kur ištekėjo.
8 Akys nepasisotins stebėdamos ir ausys neprisipildys girdėdamos.
9 Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.
10 Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: “Žiūrėk, tai nauja!”, tai jau buvo senais laikais prieš mus.
11 Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų.
12 Aš, pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.
13 Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė žmonių sūnums, kad ją vykdytų.
14 Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.
15 Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti.
16 Aš galvojau savo širdyje, kad esu įsigijęs daugiau išminties už visus, prieš mane buvusius Jeruzalėje. Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo.
17 Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas.
18 Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.
Neh 6,12
12 Supratau, kad Dievas jo nesiuntė; jis man kalbėjo taip, nes buvo Tobijos ir Sanbalato papirktas,
