3 Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi Juo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie motiną · broliai seserys · broliui jėzus · gyvenimas marija · izraelio dukra · jėzaus broliai
55 Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai?
Šios eilutės taip pat ieškota temose: broliai seserys · jėzaus išdavystė · jėzaus motina · jėzus bijojo · jėzus izraelyje · kūrybiškas
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abipusė meilė · atsisveikinimas · belieka gyvent · dievo lupos · gydymas žolelėmis · ištirkite save
33 „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: alyvmedis vynuogyne · aš vynmedis · bokšt · bokštą · bokštai · bokštas
2 Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: „Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?
3 Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi Juo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie gamta · apie šabą · baime karas · nazareto stalius · sabatas · sinagoga
1 Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.
2 Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: „Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?
3 Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi Juo.
4 O Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.
5 Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.
6 Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
7 Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.
8 Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže, –
9 tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.
10 Ir sakė jiems: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.
11 Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos“.
12 Jie išėjo ir skelbė atgailą,
13 išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.
14 Karalius Erodas išgirdęs, – nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas, – kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.
15 Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“.
16 Tai išgirdęs, Erodas sakė: „Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą, – jis prisikėlė!“
17 Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.
18 Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“.
19 Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,
20 nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.
21 Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.
22 Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.
23 Ir jis prisiekė: „Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“
24 Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: „Ko man prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“
25 Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.
27 Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą
28 ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.
29 Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.
30 Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.
31 O Jis tarė jiems: „Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.
32 Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.
33 Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.
34 Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.
35 Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: „Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.
36 Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti“.
37 Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“
38 Jis sako: „Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsakė: „Penkis ir dvi žuvis“.
39 Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.
40 Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.
41 Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.
42 Ir visi valgė ir pasisotino.
43 Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.
44 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.
45 Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.
46 Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.
47 Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.
48 Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.
49 Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.
50 Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“
51 Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,
52 nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.
53 Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.
54 Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,
55 apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.
56 Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akvilas · įdukrino · kraujas moteris · nazareto stalius · tikėjimo pamatas · tikinti vyras
1 Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
2 Jis pradžioje buvo pas Dievą.
3 Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.
4 Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa.
5 Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
6 Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.
7 Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.
8 Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą.
9 Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.
10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino.
11 Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė.
12 Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą,
13 kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.
14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.
15 Jonas apie Jį liudija ir šaukia: „Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane“.
16 Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės.
17 Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.
18 Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė.
19 Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“
20 Jis išpažino ir neišsigynė. Jis išpažino: „Aš nesu Kristus!“
21 Jie klausė: „Tai kas gi? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“
22 Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“
23 Jis tarė: „Aš – ‘dykumoje šaukiančiojo balsas: Ištiesinkite Viešpačiui kelią!’, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas“.
24 Atsiųstieji buvo iš fariziejų.
25 Jie dar jį paklausė: „Tai kodėl krikštiji, jei nesi nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas?“
26 Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu, – bet tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate.
27 Jis yra Tas, kuris po manęs ateina, kuris pirmesnis už mane yra. Jam aš nevertas atrišti sandalų dirželio“.
28 Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.
29 Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!
30 Čia Tas, apie kurį pasakiau: po manęs ateina vyras, kuris pirmesnis už mane yra, nes anksčiau už mane buvo.
31 Aš Jo nepažinojau, bet tam, kad Jis būtų apreikštas Izraeliui, atėjau krikštyti vandeniu“.
32 Jonas paliudijo, sakydamas: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir Ji pasiliko ant Jo.
33 Aš Jo nepažinojau, bet Tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, man pasakė: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, bus Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia’.
34 Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“.
35 Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai.
36 Išvydęs einantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“
37 Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nusekė paskui Jėzų.
38 Jėzus, atsigręžęs ir pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
39 Jis jiems tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Jie nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
40 Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nusekė paskui Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus.
41 Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Kristų“).
42 Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas“ (išvertus tai reiškia: „Akmuo“).
43 Kitą dieną Jėzus panoro vykti į Galilėją. Jis sutiko Pilypą ir tarė jam: „Sek paskui mane!“
44 Pilypas buvo iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro miesto.
45 Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai – Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų“.
46 Natanaelis jam tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas atsakė: „Ateik ir pažiūrėk!“
47 Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!“
48 O Natanaelis Jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai buvai po figmedžiu, Aš mačiau tave“.
49 Natanaelis sušuko: „Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!“
50 Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Pamatysi dar didesnių dalykų“.
51 Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aidas · atmintis · dievas motina · dievo lupos · du dievai · ištirkite save
1 Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto.
2 Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.
3 Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: „Štai sėjėjas išėjo sėti.
4 Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.
5 Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.
6 Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.
7 Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.
8 Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.
9 Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
10 Priėję mokiniai paklausė Jo: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“
11 Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.
12 Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.
13 Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.
14 Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
15 Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.
16 Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.
17 Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
18 „Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.
19 Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.
20 Pasėlis uolėtoje vietoje – tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.
21 Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.
22 Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.
23 O pasėlis geroje žemėje – tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.
24 Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.
25 Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo.
26 Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.
27 Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’
28 Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’.
29 Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių.
30 Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.
31 Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.
32 Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose“.
33 Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
34 Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo,
35 kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
36 Paleidęs minias, Jėzus parėjo namo. Prie Jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“.
37 Jis jiems atsakė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.
38 Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai.
39 Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
40 Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos ugnyje raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.
41 Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius
42 ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
43 Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
44 „Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.
45 Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų.
46 Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.
47 „Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų.
48 Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.
49 Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų
50 ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
51 Jėzus paklausė jų: „Ar supratote visa tai?“ Jie atsakė: „Taip, Viešpatie“.
52 Tada Jis jiems tarė: „Todėl kiekvienas Rašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.
53 Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš ten.
54 Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai?
55 Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai?
56 Ir Jo seserys – argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai?“
57 Ir jie ėmė piktintis Juo. O Jėzus jiems atsakė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“.
58 Ir Jis ten nedarė daug stebuklų dėl jų netikėjimo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ariama · dievas išaukština · dirvožemis · jėzaus palyginimai · perlai · sėjamas grūdas
