Biblijos teminė rodyklė

Raktinis žodis: emilija => angl. emilia


Paieškos langelyje įrašykite temą apibūdinantį žodį arba frazę, pvz. kantrybė tikėjimas

Fil 1,1-30
1 Paulius ir Timotiejus, Jėzaus Kristaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose, kartu su vyskupais ir diakonais.
2 Malonė jums ir ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
3 Aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu,
4 visada kiekvienoje savo maldoje su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas,
5 už jūsų dalyvavimą skelbiant Evangeliją nuo pirmosios dienos iki šiandien.
6 Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos.
7 Šitaip manyti apie jus visus teisinga, nes turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant surakintam, tiek ginant ir įtvirtinant Evangeliją, visi tebesate mano malonės dalininkai.
8 Dievas man liudytojas, kaip aš jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu.
9 Ir meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu įžvalgumu,
10 kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto iki Kristaus dienos,
11 pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui.
12 Broliai, aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog mano būklė pasitarnavo Evangelijos plitimui.
13 Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp visų kitų,
14 ir daugumas brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi daug drąsiau, be baimės skelbti žodį.
15 Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti gera valia;
16 anie skelbia Kristų varžydamiesi, ne iš gryno nusistatymo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius,
17 o šitie iš meilės, suprasdami, kad aš paskirtas ginti Evangelijos.
18 Tesižinai! Kad visokiais būdais, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus,-štai kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos!
19 Nes aš žinau, kad tai pasitarnaus mano išlaisvinimui dėl jūsų maldos ir Jėzaus Kristaus Dvasios pagalbos.
20 Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog niekuo neliksiu sugėdintas, bet kaip visada, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne-ar gyvenimu, ar mirtimi.
21 Man gyvenimas-tai Kristus, o mirtis-tai laimėjimas.
22 Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti.
23 Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia.
24 O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.
25 Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui,
26 kad jūs dar labiau galėtumėte pasigirti manimi Jėzuje Kristuje, kai aš vėl atvyksiu pas jus.
27 Tiktai jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos, kad atvykęs matyčiau, o jei neatvyksiu-išgirsčiau, kad gyvenate vienoje dvasioje, viena siela kartu kovojate už Evangelijos tikėjimą
28 ir niekuo nesiduodate priešininkų išgąsdinami. Jiems tai žlugimo ženklas, o jums-išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas.
29 Nes jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti,
30 kovojant tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju.

Rom 2,1-29
1 Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris teisi kitą. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.
2 Mes žinome, kad Dievas teisingai teis tuos, kurie tokius nusikaltimus daro.
3 Nejaugi manai, žmogau, pats taip darydamas ir teisdamas taip darančius, išvengsiąs Dievo teismo?!
4 Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?
5 Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai.
6 Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus:
7 tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo,-amžinuoju gyvenimu,
8 o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui,-pykčiu ir rūstybe.
9 Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.
10 Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.
11 Juk Dievas nėra šališkas.
12 Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą.
13 Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.
14 Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie-neturintys įstatymo-patys sau yra įstatymas.
15 Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.
16 Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija.
17 Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu.
18 Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau.
19 Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems,
20 neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą.
21 Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi?
22 Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis stabais, pats apiplėši šventyklas?
23 Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?
24 Juk parašyta: “Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys”.
25 Apipjaustymas, tiesa, naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas tampa neapipjaustymu.
26 Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, ar jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?
27 Ar nuo gimimo neapipjaustytas kūne, bet vykdantis įstatymą nepasmerks tavęs, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą?
28 Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.
29 Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo.

Rom 1,1-32
1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,
2 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,-Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
5 Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,
6 iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.
7 Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
8 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.
9 Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,
10 prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus.
11 Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,
12 tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.
13 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,-bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,-kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių.
14 Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.
15 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.
16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.
17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “Teisusis gyvens tikėjimu”.
18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu.
19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.
20 Jo neregimosios ypatybės-Jo amžinoji galybė ir dievystė-nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.
21 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.
22 Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.
23 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
24 Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus.
25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.
28 Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.
29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.
30 Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,
31 neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.
32 Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

Apd 9,1-43
1 Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą
2 ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.
3 Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.
4 Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?”
5 Jis tarė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!
6 Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti”.
7 Su juo keliavę vyrai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė.
8 Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Laikydami už rankos, jie nuvedė jį į Damaską.
9 Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
10 Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: “Ananijau!” Šis atsakė: “Štai aš, Viešpatie”.
11 Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi
12 ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”.
13 Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje.
14 Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”.
15 Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.
16 Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”.
17 Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”.
18 Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.
19 Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais,
20 Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus.
21 Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!”
22 O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.
23 Praslinkus nemažai laiko, žydai nutarė jį nužudyti.
24 Tačiau Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną ir naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti,
25 bet mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.
26 Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo bijojo, netikėdami jį esant mokinį.
27 Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu.
28 Taip jis liko su jais Jeruzalėje ir drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu.
29 Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, o tie kėsinosi jį nužudyti.
30 Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.
31 Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios.
32 Kartą Petras, lankydamas jas visas, atėjo pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.
33 Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale.
34 Petras jam tarė: “Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave. Kelkis ir užklok savo patalą!” Šis bematant atsikėlė.
35 Visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.
36 Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis.
37 Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje.
38 Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas pas juos atvyktų.
39 Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė.
40 Petras liepė visiems išeiti. Atsiklaupęs pasimeldė ir, atsisukęs į lavoną, tarė: “Tabita, kelkis!” Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo.
41 Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.
42 Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.
43 Jis dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.

Apd 5,1-42
1 O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę
2 ir, žmonai pritariant, pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį atnešė ir padėjo prie apaštalų kojų.
3 Petras paklausė: “Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų?
4 Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!”
5 Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas krito ant žemės ir mirė. Didelė baimė apėmė visus tai girdėjusius.
6 Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo jį marškomis, išnešė ir palaidojo.
7 Po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę.
8 Petras ją paklausė: “Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?” “Taip, už tiek”,-atsakė ji.
9 Tada Petras jai tarė: “Kodėl susitarėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš”.
10 Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro.
11 Didelė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.
12 Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.
13 Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.
14 Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.
15 Net į gatves nešdavo ligonius ir guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų.
16 Taip pat ir iš aplinkinių miestų daugybė žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių kankinamus, ir visi jie būdavo pagydomi.
17 Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu,
18 jie suėmė apaštalus ir įmetė juos į viešą kalėjimą.
19 Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė:
20 “Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius”.
21 Tai išgirdę, jie auštant nuėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė sinedrioną bei visą Izraelio tautos vyresniųjų tarybą ir nusiuntė į kalėjimą tarnus atvesti apaštalų.
22 Bet tarnai nuėję nerado jų kalėjime ir sugrįžę pranešė:
23 “Kalėjimą radome saugiai užrakintą ir sargybinius stovinčius prie vartų. Bet atidarę nieko viduje neradome!”
24 Išgirdę tokį pranešimą, vyriausiasis kunigas, šventyklos apsaugos viršininkas ir aukštieji kunigai suglumo, nesuprasdami, ką tai galėtų reikšti.
25 Tuomet kažkas atėjęs pranešė: “Tie vyrai, kuriuos buvote uždarę kalėjime, stovi šventykloje ir moko žmones”.
26 Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo žmonių, kad neužmėtytų akmenimis.
27 Taigi atsivedę apaštalus, pastatė juos sinedrione. Vyriausiasis kunigas jiems tarė:
28 “Argi mes jums drauste neuždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokymu ir dar norite ant mūsų užtraukti to žmogaus kraują”.
29 Petras ir apaštalai atsakė: “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.
30 Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio.
31 Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Karalių ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.
32 Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta”.
33 Girdėdami šituos žodžius, jie baisiai įtūžo ir ketino juos užmušti.
34 Tuomet sinedrione pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti apaštalus
35 ir tarė susirinkusiems: “Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis.
36 Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Prie jo prisidėjo apie keturis šimtus vyrų, bet jis buvo užmuštas, visi šalininkai išsisklaidė ir nuėjo niekais.
37 Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė nemažai žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.
38 Todėl dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje ir paleiskite juos. Jei šis sumanymas ir ši veikla iš žmonių,-jie žlugs savaime,
39 o jeigu tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Žiūrėkite, kad nepasirodytumėte kovojantys prieš Dievą!” Jie paklausė jo patarimo.
40 Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido.
41 O tie ėjo iš sinedriono džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl Jėzaus vardo iškęsti paniekinimą.
42 Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi.

Apd 4,1-37
1 Jiems dar kalbant miniai, prie jų priėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų,
2 kurie buvo labai pasipiktinę, kad apaštalai mokė žmones ir skelbė mirusiųjų prisikėlimą Jėzuje.
3 Jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.
4 Bet daugelis, girdėjusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių.
5 Rytojaus dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, vyresnieji ir Rašto žinovai,
6 taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės.
7 Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: “Kokia jėga ar kieno vardu jūs tai padarėte?”
8 Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios, jiems atsakė: “Tautos vadovai ir Izraelio vyresnieji!
9 Jeigu dėl gero darbo ligotam žmogui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas,
10 tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
11 Jėzus yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu’.
12 Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti”.
13 Matydami Petro ir Jono drąsą ir patyrę, kad tai nemokyti, paprasti žmonės, jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi.
14 Bet, matydami stovintį su jais pagydytąjį, jie neturėjo ką pasakyti prieš.
15 Tada liepė jiems išeiti iš sinedriono ir ėmė tartis:
16 “Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams žinomas jų padarytas akivaizdus stebuklas, ir mes to negalime nuneigti.
17 Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie nė vienam žmogui daugiau nekalbėtų tuo vardu”.
18 Ir vėl juos pasišaukę, įsakė jiems išvis neskelbti ir nemokyti Jėzaus vardu.
19 Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: “Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!
20 Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome”.
21 Prigrasinę jie paleido juos, nerasdami už ką bausti,-dėl žmonių, nes visi garbino Dievą už tai, kas buvo įvykę.
22 Vyras, kuris patyrė tą išgydymo stebuklą, buvo daugiau nei keturiasdešimties metų.
23 Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji.
24 Išklausę visi vieningai pakėlė balsus į Dievą ir sakė: “Valdove, Tu esi Dievas, sutvėręs dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.
25 Tu kalbėjai savo tarno Dovydo lūpomis: ‘Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia?
26 Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Kristų’.
27 Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta,
28 kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.
29 O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su didžia drąsa skelbti Tavo žodį,
30 ištiesdamas savo ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai bei stebuklai Tavo šventojo Sūnaus Jėzaus vardu”.
31 Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir drąsiai skelbė Dievo žodį.
32 Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra.
33 Apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir gausi malonė buvo su jais visais.
34 Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo
35 ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.
36 Jozė, apaštalų pramintas Barnabu (išvertus tai reiškia: “Paguodos sūnus”), levitas, kilęs iš Kipro,
37 pardavęs savo žemės sklypą, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.

Mt 21,33
33 “Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

Dan 2,1-49
1 Antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapną, kuris taip sujaudino jo dvasią, kad jis negalėjo miegoti.
2 Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, astrologus, burtininkus ir chaldėjus, kad jie išaiškintų karaliui jo sapną. Jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdoje.
3 Karalius jiems tarė: “Sapnavau sapną, kuris sujaudino mano dvasią; ir aš noriu jį žinoti”.
4 Chaldėjai atsakė karaliui: “Tegyvuoja karalius per amžius! Pasakyk sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime”.
5 Karalius kalbėjo chaldėjams: “Aš jau nusprendžiau: jei nepasakysite mano sapno ir jo neišaiškinsite, liepsiu sukapoti jus į gabalus ir paversti griuvėsiais jūsų namus.
6 Jei pasakysite sapną ir jį išaiškinsite, gausite iš manęs atpildą, dovanų ir didelę garbę! Pasakykite sapną ir jo išaiškinimą!”
7 Jie antrą kartą atsakė: “Karalius tepasako sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime!”
8 Karalius atsakė: “Aš aiškiai suprantu, kad norite laimėti laiko, nes žinote, kad aš jau nusprendžiau.
9 Jei nepasakysite sapno, nepakeisiu sprendimo. Suprantu, kad norite man duoti melagingą ir klaidingą aiškinimą, laukdami, kol laikai pasikeis. Pasakykite sapną, tada žinosiu, kad galite jį ir išaiškinti!”
10 Chaldėjai atsakė karaliui: “Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų įvykdyti karaliaus reikalavimą. Joks karalius, viešpats ar valdovas nėra nieko panašaus reikalavęs iš bet kokio astrologo, žynio ar chaldėjo.
11 Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra sunkus ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį pasakyti karaliui. Tik dievai tą gali padaryti, bet jie negyvena tarp žmonių”.
12 Karalius labai užsirūstino dėl to ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius.
13 Kai karalius įsakė išžudyti išminčius, jie ieškojo nužudyti Danielių bei jo draugus.
14 Tada Danielius išmintingai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos viršininką, kuriam buvo pavesta išžudyti išminčius Babilone.
15 Jis kreipėsi į Arjochą: “Kodėl toks griežtas karaliaus potvarkis?” Arjochas paaiškino Danieliui.
16 Tuomet Danielius įėjo ir prašė karaliaus laiko, kad galėtų jam jo sapną išaiškinti.
17 Sugrįžęs į savo namus, Danielius pranešė visa tai savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai,
18 kad jie prašytų dangaus Dievo pasigailėjimo dėl šitos paslapties, kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais.
19 Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas:
20 “Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia!
21 Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo.
22 Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį.
23 Mano tėvų Dieve, giriu Tave ir dėkoju Tau, nes suteikei man stiprybės ir išminties ir dabar apreiškei, ko prašėme-atidengei karaliaus paslaptį”.
24 Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kuriam karalius buvo pavedęs išžudyti Babilono išminčius, ir jam tarė: “Nežudyk Babilono išminčių! Vesk mane pas karalių, aš pasakysiu jam išaiškinimą”.
25 Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir jam pranešė: “Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris gali pasakyti karaliui išaiškinimą”.
26 Karalius tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: “Ar tu gali pasakyti, ką sapnavau, ir tą sapną man išaiškinti?”
27 Danielius atsakė karaliui: “Išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti.
28 Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nabuchodonosarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie:
29 tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks.
30 Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis.
31 Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi.
32 Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos-iš sidabro, juosmuo ir strėnos-iš vario,
33 blauzdos-iš geležies, kojos-iš geležies ir iš molio.
34 Tau bežiūrint į ją, atlūžęs be žmogaus rankų pagalbos akmuo smogė į statulos kojas ir sutrupino jas.
35 Subyrėjo geležis, molis, varis, sidabras ir auksas-viskas tapo lyg pelai klojime rudenį. Juos išnešiojo vėjas, nepalikęs jokio pėdsako. O akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.
36 Toks buvo sapnas. Dabar išaiškinsiu jį karaliui.
37 Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę bei garbę.
38 Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva.
39 Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei.
40 Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas.
41 Kaip sapne regėjai, kad statulos kojos ir jų pirštai buvo dalinai iš molio ir dalinai iš geležies, taip ketvirtoji karalystė bus pasidalinusi, tačiau geležies stiprumo bus joje, nes tu matei geležį, sumaišytą su moliu.
42 Kadangi kojų pirštai buvo iš geležies ir molio, tai karalystė bus dalinai stipri ir dalinai trapi.
43 O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu.
44 Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius,
45 kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas”.
46 Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę, pagarbino Danielių ir įsakė aukas bei smilkalus jam aukoti.
47 Karalius Danieliui tarė: “Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!”
48 Tada karalius išaukštino Danielių, davė jam daug brangių dovanų ir paskyrė jį Babilono srities valdovu ir visų Babilono išminčių vyriausiuoju valdytoju.
49 Danieliaus prašomas, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą reikalų tvarkytojais Babilono sričiai, o Danielius pasiliko karaliaus rūmuose.

Dan 1,1-21
1 Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo viešpatavimo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš Jeruzalę ir apgulė ją.
2 Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jehojakimą ir Dievo namų indų dalį. Jis nugabeno juos į Šinaro šalį ir indus nunešė į savo dievo turtų namus.
3 Karalius įsakė Ašpenazui, savo rūmų eunuchų viršininkui, parinkti keletą izraelitų iš karaliaus giminės ir kilmingųjų tarpo:
4 jaunuolius be jokios ydos, gražius, galinčius mokytis visokios išminties, suprantančius, protingus ir sugebančius tarnauti karaliaus rūmuose, ir juos išmokyti chaldėjų raštų ir kalbos.
5 Karalius paskyrė jiems kasdienį maisto davinį iš karaliaus valgių ir vyno, kurį jis pats gėrė. Juos mokė trejus metus, kad jie galėtų būti prie karaliaus tam laikui pasibaigus.
6 Tarp jų buvo iš Judo vaikų Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija.
7 Eunuchų viršininkas davė jiems naujus vardus: Danieliui-Beltšacaro, Hananijai-Šadracho, Mišaeliui-Mešacho ir Azarijai-Abed Nego.
8 Bet Danielius nusprendė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis prašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti.
9 Dievas suteikė Danieliui malonę ir palankumą eunuchų viršininko akyse.
10 Eunuchų viršininkas tarė Danieliui: “Aš bijau savo valdovo karaliaus, kuris jums paskyrė maistą ir gėrimą. Jei jis pamatys jus, atrodančius blogiau negu kiti jūsų amžiaus jaunuoliai, mano galva dėl jūsų atsidurs pavojuje”.
11 Tada Danielius sakė prievaizdui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai prižiūrėti:
12 “Bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti.
13 Po to palygink mūsų veidus su jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Ir kaip tau atrodys, taip daryk su savo tarnais”.
14 Jis sutiko patenkinti šitą prašymą ir bandė juos dešimt dienų.
15 Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius.
16 Prievaizdas paimdavo jiems skirtą valgį ir vyną ir duodavo jiems daržovių.
17 Dievas davė šitiems keturiems jaunuoliams išminties bei pažinimo; be to, Danielius suprasdavo visus regėjimus ir sapnus.
18 Praėjus karaliaus skirtam laikui, eunuchų viršininkas atvedė juos pas Nebukadnecarą.
19 Karalius kalbėjosi su visais, ir tarp jų nebuvo nė vieno tokio kaip Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija. Todėl jie pasiliko prie karaliaus.
20 Visur, kur reikėdavo išminties ir supratimo, karalius, paklausęs juos, matydavo, kad jie dešimt kartų pranašesni už visus žynius ir astrologus jo karalystėje.
21 Danielius pasiliko tarnyboje iki pirmųjų karaliaus Kyro metų.

Est 2,1-23
1 Po šių įvykių, karaliaus Ahasvero pykčiui aprimus, jis atsiminė, ką Vaštė padarė ir kaip ji buvo nubausta.
2 Karaliaus tarnai, kurie jam patarnaudavo, sakė jam: “Tepaieško karaliui jaunų gražių mergaičių
3 ir tepaskiria karalius visuose kraštuose vyrų, kurie visoje karalystėje suieškotų gražių mergaičių, atgabentų jas į Sūzų miestą, į moterų namus, ir perduotų karaliaus eunuchui Hegajui, moterų prižiūrėtojui. Ir tegu duoda joms visa, ko reikia joms pasipuošti.
4 Kuri mergaitė patiks karaliui, taps karaliene Vaštės vietoje”. Tas pasiūlymas patiko karaliui. Jis taip ir padarė.
5 Sostinėje Sūzuose gyveno vienas žydas, vardu Mordechajas, sūnus Jayro, sūnaus Šimio, sūnaus Kišo iš Benjamino giminės.
6 Mordechajas buvo ištremtas iš Jeruzalės kartu su Judo karaliumi Jechoniju, kurį ištrėmė Babilono karalius Nebukadnecaras.
7 Jis užaugino Hadasą, savo dėdės dukterį, kitaip vadinamą Estera. Ji neturėjo tėvų, bet buvo labai graži ir patraukli mergaitė. Jos tėvams mirus, Mordechajas įdukrino ją.
8 Karaliaus įsakymą paskelbus, daug gražių mergaičių buvo atgabenta į Sūzus ir pavesta Hegajo globai. Estera taip pat buvo paimta į karaliaus namus Hegajo, moterų prižiūrėtojo, globon.
9 Mergaitė jam patiko ir įgavo jo palankumą. Jis greitai parūpino jai įvairių papuošalų ir tai, kas jai priklausė, bei septynias tarnaites iš karaliaus namų ir apgyvendino ją ir jos tarnaites geriausioje moterų namų dalyje.
10 Estera nesakė apie savo kilmę ir savo tautą, nes Mordechajas buvo liepęs jai tylėti.
11 Mordechajas kiekvieną dieną ateidavo prie moterų namų kiemo pasiteirauti apie Esterą ir jos padėtį.
12 Kiekviena mergaitė tik po dvylikos mėnesių pasiruošimo galėjo įeiti pas karalių Ahasverą. Šešis mėnesius jos tepėsi miros aliejumi ir šešis mėnesius įvairiais kitais tepalais ir kvepalais.
13 Mergaitė, eidama pas karalių, turėjo teisę pasiimti iš moterų namų į karaliaus namus ką tik norėjo.
14 Ji ateidavo vakare, o rytą eidavo į kitus moterų namus, kurie buvo eunucho Šaašgazo žinioje. Jis buvo karaliaus sugulovių prižiūrėtojas. Ji daugiau nebeįeidavo pas karalių, nebent karalius ją pamėgdavo ir pakviesdavo vardu.
15 Kai atėjo eilė Esteros, Mordechajo dėdės Abihailo dukters, kurią jis buvo įdukrinęs, ji nieko neprašė; pasiėmė tik tą, ką eunuchas Hegajas jai patarė. Estera patiko kiekvienam, kas tik į ją pažiūrėdavo.
16 Esterą nuvedė į karaliaus Ahasvero rūmus dešimtą mėnesį, vadinamą tebetu, septintaisiais jo karaliavimo metais.
17 Karalius pamilo Esterą labiau už visas kitas moteris, ir ji atrado jo akyse daugiau malonės ir palankumo negu kitos mergaitės. Jis uždėjo jai ant galvos karališką karūną ir paskelbė ją karaliene Vaštės vietoje.
18 Karalius iškėlė didelę puotą savo kunigaikščiams ir tarnams; tai buvo Esteros puota. Jis sumažino mokesčius savo karalystėje ir davė karališkų dovanų.
19 Kai mergaitės buvo renkamos antrą kartą, Mordechajas sėdėjo karaliaus vartuose.
20 Estera dar nebuvo pasisakiusi karaliui nei savo tautybės, nei kilmės, nes Mordechajas taip buvo jai liepęs; Estera klausė Mordechajaus kaip ir tada, kai jis ją augino.
21 Mordechajui sėdint prie karaliaus vartų, du karaliaus eunuchai, Bigtanas ir Terešas, durų sargai, supyko ant karaliaus ir tarėsi jį nužudyti.
22 Mordechajas, tai išgirdęs, pranešė karalienei Esterai, o Estera-karaliui Mordechajo vardu.
23 Buvo ištirta ir nustatyta, kad tai tiesa. Abu vyrus pakorė, o įvykį įrašė į karaliaus metraščių knygą.

Est 1,1-22
1 Ahasvero, kuris valdė šimtą dvidešimt septynis kraštus nuo Indijos iki Etiopijos,
2 dienomis, kai Ahasveras atsisėdo karalystės soste, kuris yra Sūzuose,
3 trečiais karaliavimo metais jis iškėlė didelę puotą visiems savo kunigaikščiams ir tarnams, persų ir medų kraštų kilmingiesiems ir sričių kunigaikščiams.
4 Puota tęsėsi šimtą aštuoniasdešimt dienų; joje buvo iškelta karališkoji didybė, garbė ir turtai.
5 Po to karalius suruošė septynių dienų puotą visiems sostinės gyventojams Sūzuose, karaliaus rūmų sodo kieme.
6 Iš visų pusių kabojo baltos, žalios ir mėlynos užuolaidos ant baltų drobinių ir violetinių juostelių, įvertų į sidabrinius žiedus. Jos buvo pritvirtintos prie marmurinių kolonų. Auksiniai ir sidabriniai gultai buvo sustatyti kieme, kuris buvo išklotas raudonu, mėlynu, baltu ir juodu marmuru.
7 Gėrimus patiekė auksinėse taurėse, kurios visos buvo skirtingos; karališko vyno buvo gausu.
8 Visi gėrė, kiek norėjo, nė vieno gerti nevertė. Karalius buvo įsakęs savo namų prižiūrėtojams, kad jie darytų tai, ko kuris žmogus panorės.
9 Karalienė Vaštė karaliaus Ahasvero namuose kėlė puotą moterims.
10 Septintą dieną karalius buvo linksmas nuo vyno. Jis įsakė Mehumanui, Biztai, Harbonai, Bigtai, Abagtai, Zetarui ir Karkasui-septyniems eunuchams, kurie tarnavo karaliaus Ahasvero akivaizdoje,
11 atvesti karalienę Vaštę pas karalių su karališka karūna, norėdamas parodyti žmonėms ir kunigaikščiams jos grožį, nes ji buvo labai graži.
12 Karalienė Vaštė atmetė karaliaus įsakymą, perduotą eunuchų, ir atsisakė eiti. Karalius labai supyko, ir rūstybė užsidegė jame.
13 Karalius klausė patarimo išminčių, kurie pažindavo laikus ir žinojo karaliaus įstatymus bei teisę,
14 taip pat Karšenos, Šetaro, Admatos, Taršišo, Mereso, Marsenos ir Memuchano, persų ir medų septynių kunigaikščių, kurie visada būdavo prie karaliaus, ir buvo pirmi karalystėje:
15 “Ką mes turime daryti karalienei Vaštei pagal įstatymą už tai, kad ji nepaklausė karaliaus įsakymo, perduoto per eunuchus?”
16 Memuchanas atsakė karaliui: “Karalienė Vaštė nusikalto ne tik karaliui, bet visiems kunigaikščiams ir žmonėms visose karaliaus Ahasvero žemėse.
17 Šis karalienės poelgis taps žinomas visoms moterims. Jos, paniekindamos savo vyrus, sakys: ‘Karalius Ahasveras įsakė karalienei ateiti pas jį, bet ji neatėjo’.
18 Tuo karalienės pavyzdžiu seks visos persų ir medų kunigaikštienės. Kils daug nesusipratimų ir pykčių.
19 Jei karaliui patiktų, tebūna paskelbtas karališkas įsakymas ir įrašytas į persų ir medų įstatymą, kuris yra nepakeičiamas, kad karalienė Vaštė nebeateis pas karalių Ahasverą ir karalius jos karališką garbę atiduos kitai, geresnei už ją.
20 Kai karaliaus potvarkis bus paskelbtas visoje plačioje karalystėje, visos moterys gerbs savo vyrus, didelius ir mažus”.
21 Šis patarimas patiko karaliui ir kunigaikščiams. Karalius padarė pagal Memuchano žodžius.
22 Jis išsiuntinėjo laiškus į visus karaliaus kraštus, kiekvienai tautai jos kalba, kad vyras turi būti viešpats savo namuose. Tas įstatymas buvo paskelbtas visomis kalbomis visose tautose.

Rūt 2,1-23
1 Noomės giminaitis iš vyro pusės buvo Boozas, pasiturintis vyras iš Elimelecho giminės.
2 Moabitė Rūta tarė Noomei: “Leisk man eiti į lauką varpų rinkti, kur man leis”. Noomė sakė: “Eik, mano dukra”.
3 Nuėjusi ji rinko varpas paskui pjovėjus. Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė Boozui iš Elimelecho giminės.
4 Kaip tik tuo metu Boozas atėjo iš Betliejaus ir pasveikino pjovėjus: “Viešpats su jumis”. Tie jam atsakė: “Telaimina tave Viešpats”.
5 Tada Boozas paklausė pjovėjų prižiūrėtoją: “Kas šita moteris?”
6 Prižiūrėtojas atsakė: “Ji yra moabitė, atvykusi su Noome iš Moabo krašto.
7 Ji prašė: ‘Leisk man rinkti paskui pjovėjus nukritusias varpas’. Ji atėjo ir buvo čia nuo ryto iki dabar, tik trumpam buvo parėjusi į namus”.
8 Boozas tarė Rūtai: “Klausyk, mano dukra! Neik rinkti į kitą lauką ir nesitrauk iš čia, bet pasilik prie mano moterų.
9 Sek paskui pjovėjus. Aš įsakiau jaunuoliams tavęs neliesti. Ištroškusi eik prie ąsočių ir gerk tai, ką pjovėjai geria”.
10 Ji puolė veidu į žemę ir, nusilenkusi iki žemės, klausė: “Kodėl tu man toks malonus ir atkreipei dėmesį į mane, nors esu svetimšalė?”
11 Boozas atsakė jai: “Man viską papasakojo, kaip tu, tavo vyrui mirus, elgeisi su anyta ir kaip palikusi tėvą, motiną ir gimtąją šalį, atvykai į tautą, kurios anksčiau nepažinai.
12 Teatlygina tau Viešpats už tai, ką padarei, ir teduoda tau pilną užmokestį Viešpats, Izraelio Dievas, po kurio sparnais atėjai prisiglausti”.
13 Ji atsakė: “Mano viešpatie, kad tik rasčiau malonę tavo akyse. Tu paguodei mane, draugiškai kreipdamasis į savo tarnaitę, nors neprilygstu tavo tarnaitėms”.
14 Valgant Boozas jai tarė: “Ateik čia, valgyk duonos ir padažyk savo kąsnį vyne”. Ji atsisėdo šalia pjovėjų, o jis padavė jai paskrudintų grūdų. Ji pavalgė, o kas liko, pasilaikė.
15 Kai ji kėlėsi rinkti, Boozas įsakė savo tarnams: “Leiskite jai rinkti tarp pėdų ir nepriekaištaukite.
16 Iš pėdų tyčiomis ištraukite ir palikite jai, kad galėtų rinkti; nedrauskite jai”.
17 Ji rinko iki vakaro. Surinktas varpas iškūlė ir buvo arti efos miežių.
18 Parėjusi į miestą, ji parodė savo anytai, kiek pririnko. Be to, padavė jai likusį maistą, kurį buvo pasilaikiusi.
19 Anyta jos paklausė: “Kur tu šiandien rinkai? Tebūna palaimintas tas, kuris atkreipė dėmesį į tave!” Ji papasakojo savo anytai, pas ką dirbo, ir pasakė, kad to vyro vardas Boozas.
20 Noomė tarė savo marčiai: “Viešpats telaimina jį, nes jis išliko malonus gyviems ir mirusiems. Be to, tas vyras yra iš mūsų giminės, vienas iš artimiausių mūsų giminaičių”.
21 Rūta sakė: “Jis man patarė laikytis prie jo pjovėjų iki pjūties galo”.
22 Ir Noomė tarė savo marčiai Rūtai: “Gerai, mano dukra, kad eini su jo tarnaitėmis. Kitame lauke tave galėtų įžeisti”.
23 Ji laikėsi prie Boozo tarnaičių rinkdama varpas, kol pasibaigė miežių ir kviečių pjūtis, ir gyveno su savo anyta.

Rūt 1,1-22
1 Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą.
2 To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų-Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno.
3 Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis.
4 Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita-Rūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų.
5 Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro.
6 Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes buvo girdėjusi būdama Moabo krašte, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.
7 Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą.
8 Noomė tarė savo marčioms: “Eikite namo pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man.
9 Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose”. Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė.
10 Ir jos sakė: “Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones”.
11 Noomė atsakė: “Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais?
12 Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų,
13 argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane”.
14 Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja.
15 Noomė tarė: “Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu”.
16 Tačiau Rūta atsakė: “Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas-mano Dievas.
17 Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs”.
18 Noomė matė, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti.
19 Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: “Ar tai Noomė?”
20 Ji atsakė: “Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą.
21 Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”.
22 Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė Rūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.


Paieškos langelyje įrašykite temą apibūdinantį žodį arba frazę, pvz. kantrybė tikėjimas

Pradžia · ieškauDievo.lt · McGee · Straipsniai · PC Biblija · Biblija mobiliame tel. · Radijo laidos apie Bibliją · 4 dvasiniai principai · Palyginimai iš Biblijos · Angelai · Dievo vardas · Dievo vardai · Vardai Biblijoje · Apie meilę · Temų rodyklė · Mobili (WML) Biblija · Privatumo politika

Atsiliepimus ir klausimus apie šį puslapį rašykite adresu el. pašto adresas