Biblijos teminė rodyklė

2 Pt 2,17
17 Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė per amžius.

1 Pt 5,8
8 Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.

Ef 5,11
11 Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos.

Rom 13,1-14
1 Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.
2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.
3 Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.
4 Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga-bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta.
5 Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.
6 Juk todėl ir mokesčius mokate, nes anie yra Dievo tarnai, nuolatos užsiimantys tais dalykais.
7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį-mokestį, kam muitą-muitą, kam baimę-baimę, kam pagarbą-pagarbą.
8 Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą.
9 Juk įsakymai: “Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk” ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: “Mylėk savo artimą kaip save patį”.
10 Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė-įstatymo išpildymas.
11 Taip elkitės, suprasdami, koks dabar laikas. Išmušė valanda mums pabusti iš miego. Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu tada, kai įtikėjome.
12 Naktis nuslinko, diena prisiartino. Todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!
13 Kaip dieną, elkimės dorai: nepasiduokime apsirijimui ir girtavimui, gašlavimui ir paleistuvavimui, vaidams ir pavydui,
14 bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių.

Rom 13,1-7
1 Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.
2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.
3 Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.
4 Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga-bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta.
5 Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.
6 Juk todėl ir mokesčius mokate, nes anie yra Dievo tarnai, nuolatos užsiimantys tais dalykais.
7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį-mokestį, kam muitą-muitą, kam baimę-baimę, kam pagarbą-pagarbą.

Rom 3,23
23 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,

Rom 1,29-31
29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.
30 Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,
31 neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.

Iz 5,20-21
20 Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu.
21 Vargas tiems, kurie išmintingi savo pačių akyse ir sumanūs savo pačių manymu.

Iš 20,17
17 Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo—nieko, kas yra tavo artimo”.

Iš 20,13
13 Nežudyk.

1 Kor 10,32
32 Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo bažnyčios,

Jn 3,16
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Kun 20,13
13 Jei vyras sugultų su vyru kaip su moterimi, abu bjauriai nusikalstų ir abu turi mirti.

Pr 1,1-31
1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
3 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa.
4 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas- pirmoji diena.
6 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!”
7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.
8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas-antroji diena.
9 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį-jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
11 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko.
12 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
13 Tai buvo vakaras ir rytas- trečioji diena.
14 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.
15 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko.
16 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją- dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.
17 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,
18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
19 Tai buvo vakaras ir rytas- ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!”
21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
22 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”
23 Tai buvo vakaras ir rytas- penktoji diena.
24 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko.
25 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
26 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
29 Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.
30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko.
31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas- šeštoji diena.

2 Pt 2,9-11
9 Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,
10 o ypač tuos, kurie pasiduoda nešvariems kūno geismams ir niekina viešpatystę. Įžūlūs ir savavaliai! Jie nesudreba, piktžodžiaudami šlovingiesiems,
11 tuo tarpu angelai, aukštesni jėga ir galia, Viešpaties akivaizdoje neištaria jiems piktžodiško kaltinimo.

1 Pt 4,7
7 Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose.

1 Pt 3,15
15 Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai,

1 Pt 2,18-23
18 Tarnai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems ir švelniems, bet ir rūstiems.
19 Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas.
20 Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo.
21 Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis.
22 Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”.
23 Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.

1 Pt 1,17-19
17 Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,
18 žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,
19 bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.

Tit 3,1
1 Primink jiems, kad būtų paklusnūs valdytojams ir valdžioms, kad būtų pasiruošę kiekvienam geram darbui,

Tit 2,12
12 ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje,

Tit 2,1-8
1 Kalbėk, kas sutinka su sveiku mokymu:
2 kad pagyvenę vyrai būtų blaivūs, rimti, santūrūs, sveiki tikėjimu, meile, kantrybe.
3 Taip pat, kad pagyvenusios moterys elgtųsi garbingai, nebūtų apkalbinėtojos, besaikės vyno gėrėjos, mokytų gero,
4 skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus,
5 būti santūrias, tyras, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams,-kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.
6 Taip pat jaunuosius ragink, kad būtų santūrūs.
7 Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, garbingumą, nepažeidžiamumą,
8 sveiką ir nepriekaištingą kalbą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie tave pasakyti nieko blogo.

2 Kor 6,3
3 Mes niekuo neduodame akstino pasipiktinti, kad mūsų tarnavimas nebūtų peiktinas.

2 Kor 5,17
17 Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena- praėjo, štai visa tapo nauja.

2 Kor 4,2
2 Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio, bet, atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje.

1 Kor 15,34
34 Pabuskite teisumui ir nenuodėmiaukite, nes kai kurie iš jūsų nepažįsta Dievo. Tai sakau jūsų gėdai.

1 Kor 15,1
1 Broliai, aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kurią jūs ir priėmėte ir kurioje stovite,

1 Kor 6,19-20
19 Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
20 Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.

1 Kor 6,9
9 Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,

1 Kor 3,16-17
16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?
17 Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla-tai jūs!

Rom 5,1-21
1 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
2 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę,
4 ištvermė-patirtį, patirtis-viltį.
5 O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
6 Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius.
7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį.
8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
9 Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės.
10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.
11 Negana to,-mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti.
12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma.
14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.
16 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.
17 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18 Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.
19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Rom 1,20
20 Jo neregimosios ypatybės-Jo amžinoji galybė ir dievystė-nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.

Rom 1,1-32
1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,
2 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,-Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
5 Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,
6 iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.
7 Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
8 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.
9 Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,
10 prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus.
11 Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,
12 tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.
13 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,-bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,-kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių.
14 Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.
15 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.
16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.
17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “Teisusis gyvens tikėjimu”.
18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu.
19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.
20 Jo neregimosios ypatybės-Jo amžinoji galybė ir dievystė-nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.
21 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.
22 Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.
23 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
24 Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus.
25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.
28 Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.
29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.
30 Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,
31 neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.
32 Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

Apd 7,1-60
1 Vyriausiasis kunigas paklausė: “Ar tikrai taip yra?”
2 O Steponas prabilo: “Vyrai broliai ir tėvai, paklausykite! Šlovės Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,
3 ir pasakė jam: ‘Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu’.
4 Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas atvedė jį į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.
5 Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.
6 Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami.
7 ‘Tačiau,-tarė Dievas,-Aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie išeis ir tarnaus man šitoje vietoje’.
8 Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.
9 Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo,
10 išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliaus-faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.
11 Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.
12 Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą,
13 o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę.
14 Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičių-septyniasdešimt penkių sielų.
15 Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai.
16 Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų.
17 Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,
18 kol pakilo kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.
19 Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.
20 Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Tris mėnesius jis buvo maitinamas savo tėvo namuose,
21 o kai buvo išmestas, jį pasiėmė faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų.
22 Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.
23 Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.
24 Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.
25 Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.
26 Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?’
27 Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?
28 Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’
29 Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir buvo ateivis Madiano krašte, kur jam gimė du sūnūs.
30 Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.
31 Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas:
32 ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.
33 O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk apavą nuo kojų, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė.
34 Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą’.
35 Tą Mozę, kurio jie atsižadėjo, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.
36 Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.
37 Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: ‘Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane’.
38 Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius.
39 Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.
40 Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės’.
41 Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.
42 Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kariauną, kaip parašyta pranašų knygoje: ‘Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje?
43 Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę-stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono’.
44 Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.
45 Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.
46 Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.
47 Ir Saliamonas pastatė Jam namus.
48 Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:
49 ‘Dangus-mano sostas, o žemė-pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite?- klausia Viešpats,-ar kokia mano poilsio vieta?
50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?’
51 Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52 Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.
53 Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte”.
54 Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
55 O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56 Jis tarė: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”.
57 Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58 išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
59 Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!”
60 Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo.

Apd 5,29
29 Petras ir apaštalai atsakė: “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Jn 8,44
44 Jūsų tėvas-velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.

Jn 1,14
14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę-šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.

Lk 16,18
18 Kiekvienas, kuris atleidžia žmoną ir veda kitą-svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja”.

Lk 14,26
26 “Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės,-negali būti mano mokinys.

Lk 10,1-42
1 Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.
2 Jis sakė jiems: “Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.
3 Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.
4 Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.
5 Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’
6 Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne,-sugrįš pas jus.
7 Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.
8 Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.
9 Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’
10 O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:
11 ‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’
12 Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.
13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.
14 Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.
15 Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!
16 Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė”.
17 Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: “Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo”.
18 O Jis jiems sakė: “Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.
19 Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.
20 Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”.
21 Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: “Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.
22 Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti”.
23 Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: “Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.
24 Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”.
25 Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: “Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?”
26 Jis tarė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?”
27 Tas atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’ ”.
28 Jėzus jam tarė: “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi”.
29 Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: “O kas gi mano artimas?”
30 Jėzus atsakydamas tarė: “Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.
31 Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.
32 Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.
33 O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo.
34 Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
35 Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’.
36 Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?”
37 Jis atsakė: “Tas, kuris jo pasigailėjo”. Jėzus jam tarė: “Eik ir tu taip daryk!”
38 Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.
39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.
40 O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: “Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų”.
41 Tačiau Viešpats atsakė: “Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,
42 o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta”.

Mt 25,13-30
13 Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis”.
14 “Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą.
15 Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną-kiekvienam pagal jo gabumus-ir tuojau iškeliavo.
16 Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis.
17 Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du.
18 O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.
19 Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.
20 Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.
21 Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
22 Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.
23 Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
24 Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu-žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei.
25 Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo’.
26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.
27 Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis.
28 Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.
29 Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.
30 Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’ ”.

Mt 25,1-46
1 “Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.
2 Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos.
3 Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus.
4 Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.
5 Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo.
6 Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!’
7 Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.
8 Kvailosios prašė protingųjų: ‘Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!’
9 Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite’.
10 Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.
11 Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums!’
12 O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
13 Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis”.
14 “Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą.
15 Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną-kiekvienam pagal jo gabumus-ir tuojau iškeliavo.
16 Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis.
17 Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du.
18 O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.
19 Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.
20 Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.
21 Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
22 Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.
23 Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
24 Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu-žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei.
25 Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo’.
26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.
27 Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis.
28 Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.
29 Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.
30 Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’ ”.
31 “Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste.
32 Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.
33 Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius-kairėje.
34 Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
35 Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,
36 buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’.
37 Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme?
38 Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme?
39 Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’
40 Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.
41 Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!
42 Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,
43 buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte’.
44 Tada jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?’
45 Tada Jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte’.
46 Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą”.

Mt 23,2-3
2 “Į Mozės krasę atsisėdo Rašto žinovai ir fariziejai.
3 Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.

Mt 23,1-36
1 Tuomet Jėzus ėmė kalbėti minioms ir savo mokiniams:
2 “Į Mozės krasę atsisėdo Rašto žinovai ir fariziejai.
3 Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.
4 Jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.
5 Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus.
6 Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,
7 mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų ‘Rabi, Rabi’.
8 Bet jūs nesivadinkite ‘Rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas-Kristus, o jūs visi esate broliai.
9 Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.
10 Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas- Kristus.
11 Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.
12 Ir kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.
13 Bet vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti.
14 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs suryjate našlių namus ir dedatės kalbą ilgas maldas, todėl gausite dar didesnį pasmerkimą.
15 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, ir kai jis tokiu tampa, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.
16 Vargas jums, aklieji vadai, kurie sakote: ‘Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja’.
17 Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis-auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą?
18 Arba vėl sakote: ‘Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įsipareigoja’.
19 Kvaili ir akli! Kas gi didesnis- atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą?
20 Todėl, kas prisiekia aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo padėta,
21 o kas prisiekia šventykla, prisiekia ja ir Tuo, kuris joje gyvena.
22 Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir Tuo, kuris jame sėdi.
23 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau,-teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Tai turite daryti ir ano nepalikti!
24 Akli vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.
25 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo.
26 Aklas fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės ir dubens vidų, kad būtų švari ir išorė!
27 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.
28 Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.
29 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų kapus
30 ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’.
31 Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai.
32 Pripildykite tad savo tėvų saiką!
33 Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!
34 Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto žinovų. Vienus iš jų užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto,
35 kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį nužudėte tarp šventyklos ir aukuro.
36 Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą”.

Mt 22,37
37 Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

Mt 22,21
21 Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo-Dievui”.

Mt 19,9
9 Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,-jei ne dėl ištvirkavimo,-ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja”.

Mt 5,32
32 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną,-jei ne ištvirkavimo atveju,-skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda-svetimauja”.

Mt 5,1-48
1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai.
2 Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti:
3 “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.
4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
6 Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.
7 Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.
8 Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.
9 Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
10 Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.
11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.
12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus”.
13 “Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
14 Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.
15 Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.
17 “Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.
19 Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.
20 Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo,-neįeisite į dangaus karalystę”.
21 “Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.
22 O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
23 Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,
24 palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą, kad kaltintojas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas-teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą.
26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko”.
27 “Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’
28 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.
29 Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.
30 Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą”.
31 “Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’.
32 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną,-jei ne ištvirkavimo atveju,-skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda-svetimauja”.
33 “Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’.
34 O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis- Dievo sostas,
35 nei žeme, nes ji-Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji-didžiojo Karaliaus miestas.
36 Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.
37 Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”.
38 “Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’.
39 O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.
40 Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.
41 Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.
42 Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.
43 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo.
44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,
45 kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
46 Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?
47 Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?
48 Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

Am 9,2
2 Jeigu jie nužengtų į mirusiųjų buveinę, iš ten mano ranka juos paimtų. Jeigu jie užkoptų į dangų, iš ten juos išmesčiau.

Dan 3,1-30
1 Karalius Nebukadnecaras padirbdino auksinę statulą šešiasdešimties uolekčių aukščio ir šešių uolekčių pločio ir ją pastatydino Dūros lygumoje, Babilono krašte.
2 Po to karalius Nebukadnecaras sukvietė kunigaikščius, valdovus, valdytojus, patarėjus, iždininkus, teisėjus, pareigūnus ir visus sričių valdininkus į statulos pašventinimo iškilmes.
3 Kunigaikščiai, valdovai, valdytojai, patarėjai, iždininkai, teisėjai, pareigūnai ir visi sričių valdininkai susirinko į statulos, kurią karalius Nebukadnecaras buvo pastatydinęs, pašventinimo iškilmes. Jie sustojo ties statula,
4 ir šauklys garsiai skelbė: “Jums, visų kalbų tautoms ir giminėms, įsakoma:
5 kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turite parpulti ir pagarbinti auksinę statulą, kurią pastatydino karalius Nebukadnecaras.
6 Kas neparpuls ir nepagarbins jos, tuojau bus įmestas į liepsnojančią krosnį!”
7 Visų kalbų tautos ir giminės, išgirdusios rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio ir visokių instrumentų garsą, parpuolė ir pagarbino karaliaus Nebukadnecaro pastatytą auksinę statulą.
8 Tuo metu priėję kai kurie chaldėjai apkaltino žydus.
9 Jie sakė karaliui Nebukadnecarui: “Karaliau, gyvuok amžinai!
10 Tu, karaliau, išleidai įsakymą, kad kiekvienas, išgirdęs rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turi pulti žemėn ir pagarbinti auksinę statulą,
11 o kas neparpuls ir nepagarbins jos, bus įmestas į liepsnojančią krosnį.
12 Štai, karaliau, žydai, kuriuos paskyrei Babilono srities reikalų tvarkytojais-Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas-nevykdė tavo įsakymo. Jie netarnauja tavo dievams ir nepagarbino auksinės statulos, kurią pastatydinai”.
13 Nebukadnecaras, supykęs ir užsirūstinęs, įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą. Kai tuos vyrus atvedė pas karalių,
14 Nebukadnecaras klausė: “Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, kad mano dievams netarnaujate ir pastatydintos auksinės statulos nepagarbinote?
15 Dabar pasiruoškite, kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio bei trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, parpulti ir pagarbinti statulą, kurią pastatydinau. O jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos?”
16 Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė: “Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą.
17 Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos!
18 O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!”
19 Nebukadnecaras be galo supyko, jo veido išraiška pasikeitė. Jis įsakė pakūrenti krosnį septynis kartus karščiau, kaip yra įprasta.
20 Patiems stipriausiems savo kariuomenės vyrams liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir juos įmesti į liepsnojančią krosnį.
21 Tuojau tie vyrai su visa apranga: su apsiaustais, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais buvo surišti ir įmesti į liepsnojančią krosnį.
22 Kadangi karaliaus griežtu įsakymu krosnis buvo nepaprastai pakūrenta, vyrus, kurie įmetė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą, užmušė ugnies liepsna,
23 o Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas įkrito surišti į liepsnas.
24 Karalius Nebukadnecaras nustebęs skubiai atsikėlė ir klausė savo patarėjų: “Ar ne tris vyrus įmetėme surištus į ugnį?” Jie atsakė karaliui: “Tikrai taip, karaliau!”
25 Jis tarė: “Aš matau keturis laisvus vyrus, vaikščiojančius ugnyje! Jiems ugnis nekenkia, o ketvirtasis atrodo kaip Dievo sūnus!”
26 Nebukadnecaras, priėjęs prie degančios krosnies angos, tarė: “Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite!” Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas išėjo iš krosnies.
27 Susirinkę kunigaikščiai, valdovai, valdytojai ir karaliaus patarėjai matė, kad ugnis neturėjo galios jų kūnams. Jų galvos plaukai nebuvo apsvilę, nė apsiaustai apdegę, net dūmų kvapo nesijautė.
28 Karalius Nebukadnecaras tarė: “Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas, kuris atsiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo. Jie sulaužė karaliaus įsakymą ir atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.
29 Tad išleidžiu įsakymą, kad kiekvienas, nepaisant iš kokios tautos ir giminės jis bebūtų, bus sukapotas į gabalus ir jo namai paversti griuvėsiais, jei nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą. Nes nėra jokio kito dievo, kuris taip galėtų išgelbėti!”
30 Po to karalius išaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą Babilono krašte.

Iz 38,10
10 “Aš maniau, jog, įpusėjus mano amžiui, turėsiu eiti į mirusiųjų buveinę. Aš pasigendu savo likusių metų.

Iz 1,10-17
10 Klausykite Viešpaties žodžio, jūs Sodomos valdovai! Išgirsk mūsų Dievo įstatymą, Gomoros tauta!
11 “Kam man daugybė jūsų aukų?-sako Viešpats.-Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo.
12 Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate pasirodyti man ir mindote mano kiemus?
13 Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabatų ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė.
14 Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia ir Aš pavargau nuo jų.
15 Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos.
16 Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta!
17 Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles.

Iz 1,1-31
1 Izaijo, Amoco sūnaus, regėjimas, kurį jis matė apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.
2 Dangūs, klausykite, žeme, išgirsk! Viešpats kalba: “Aš užauginau ir išaukštinau vaikus, bet jie sukilo prieš mane.
3 Jautis pažįsta savo savininką ir asilas-savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta”.
4 Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai, piktadarių palikuonims, nepaklusniems vaikams! Jie paliko Viešpatį, supykdė Izraelio Šventąjį, nusigręžė nuo Jo.
5 Ar verta jus dar daugiau bausti, kurie ir toliau maištaujate? Jau visa galva nesveika, širdis alpsta.
6 Nuo kojų padų iki viršugalvio nebėra nieko sveiko: sumušimai, randai, pūliuojančios žaizdos-nevalytos, neaprištos, aliejumi nepateptos.
7 Jūsų šalis ištuštėjusi, miestai sudeginti, laukų vaisius svetimieji ryja jūsų akivaizdoje. Visa yra sunaikinta svetimųjų.
8 Siono dukra palikta kaip palapinė vynuogyne, kaip sargo būda agurkyne, kaip apgultas miestas.
9 Jei kareivijų Viešpats nebūtų palikęs mums mažo likučio, mes būtume kaip Sodoma, panašūs į Gomorą.
10 Klausykite Viešpaties žodžio, jūs Sodomos valdovai! Išgirsk mūsų Dievo įstatymą, Gomoros tauta!
11 “Kam man daugybė jūsų aukų?-sako Viešpats.-Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo.
12 Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate pasirodyti man ir mindote mano kiemus?
13 Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabatų ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė.
14 Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia ir Aš pavargau nuo jų.
15 Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos.
16 Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta!
17 Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles.
18 Tada ateikite ir kartu pasvarstysime,-sako Viešpats.-Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.
19 Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes.
20 Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas”. Taip kalbėjo Viešpats.
21 Kaip ištikimas miestas tapo paleistuve? Jis buvo pilnas teisingumo, teisumas gyveno jame, o dabar-žmogžudžiai.
22 Tavo sidabras pavirto nuodegomis, vynas sumaišytas su vandeniu.
23 Tavo kunigaikščiai tapo maištininkais ir vagių draugais; visi mėgsta kyšius ir laukia dovanų. Jie nebegina našlaičių, našlės byla nepasiekia jų.
24 Taip sako Viešpats, kareivijų Dievas, Izraelio Galingasis: “Aš atlyginsiu ir atkeršysiu savo priešams!
25 Aš pakelsiu savo ranką prieš tave, visiškai nuvalysiu nuo tavęs nuodegas, pašalinsiu iš tavęs priemaišas.
26 Aš grąžinsiu tau teisėjus, kokie jie buvo, ir patarėjus kaip pradžioje. Tuomet tu būsi teisumo ir ištikimybės miestas.
27 Sionas bus išgelbėtas teisingumu ir jo atgailaujantys-teisumu.
28 Nusikaltėliai ir nusidėjėliai bus sunaikinti, kurie apleidžia Viešpatį, pražus.
29 Jūs gėdysitės ąžuolų, kuriais džiaugėtės, ir jūs raudonuosite dėl sodų, kuriuos buvote pasirinkę.
30 Jūs būsite kaip ąžuolas suvytusiais lapais, kaip sodas be vandens.
31 Stiprusis taps lyg pakulos, jo darbas lyg kibirkštis; jie sudegs kartu, ir niekas jų neužgesins”.

Mok 8,2-5
2 Klausyk karaliaus įsakymų dėl Dievui duotos priesaikos.
3 Neskubėk išeiti iš jo akivaizdos. Nedalyvauk nedorame darbe, nes jis gali daryti, ką nori.
4 Karaliaus žodis yra galingas; kas gali jam sakyti: “Ką tu darai?”
5 Klausydamas jo įsakymų, nepatirsi pikta. Išmintingas žmogus žino, kada ir kaip elgtis.

Job 24,1-25
1 “Visagalis žino laikus, tai kodėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?
2 Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.
3 Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.
4 Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.
5 Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.
6 Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.
7 Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.
8 Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.
9 Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,
10 kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,
11 kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.
12 Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.
13 Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.
14 Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.
15 Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.
16 Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.
17 Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.
18 Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.
19 Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.
20 Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,
21 nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.
22 Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.
23 Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.
24 Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.
25 Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?”

Job 21,13
13 Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

Job 7,1-21
1 “Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?
2 Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,
3 taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.
4 Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.
5 Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.
6 Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.
7 Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.
8 Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.
9 Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.
10 Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.
11 Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.
12 Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?
13 Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,
14 Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.
15 Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.
16 Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos-tuštybė.
17 Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?
18 Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.
19 Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?
20 Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?
21 Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.

1 Kar 11,1-43
1 Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimšalių moterų. Be faraono dukters, jis turėjo moabičių, amoničių, edomičių, sidoniečių, hetičių-
2 moterų iš tautų, apie kurias Viešpats buvo sakęs izraelitams: “Neveskite jų ir neleiskite savo dukterų už jų, nes jie tikrai nukreips jūsų širdis į savo dievus”. Tačiau Saliamonas įsimylėjo jas.
3 Jis turėjo septynis šimtus žmonų ir tris šimtus sugulovių; ir jo žmonos nukreipė jo širdį.
4 Saliamonui pasenus, jo žmonos nukreipė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebuvo tobula prieš Viešpatį, jo Dievą, kaip jo tėvo Dovydo širdis.
5 Saliamonas sekė sidoniečių deivę Astartę ir amonitų pabaisą Milkomą.
6 Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas.
7 Saliamonas pastatė ant kalno ties Jeruzale aukštumą Moabo pabaisai Chemošui ir amonitų pabaisai Molechui.
8 Taip jis padarė visoms svetimšalėms savo žmonoms, kurios smilkydavo ir aukodavo savo dievams.
9 Viešpats užsirūstino ant Saliamono, nes jis nusigręžė nuo savo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus
10 ir įsakęs jam, kad nesektų paskui svetimus dievus. Bet jis nesilaikė Viešpaties įsakymo.
11 Tada Viešpats tarė Saliamonui: “Kadangi tu taip pasielgei ir nesilaikei mano sandoros bei mano nuostatų, kuriuos tau daviau, tai Aš atimsiu iš tavęs karalystę ir ją atiduosiu tavo tarnui.
12 Tačiau tau gyvam esant to nedarysiu dėl tavo tėvo Dovydo, bet atimsiu ją iš tavo sūnaus.
13 Visos karalystės neatimsiu, vieną giminę duosiu tavo sūnui dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią išsirinkau”.
14 Viešpats sukurstė Hadadą iš Edomo karaliaus giminės prieš Saliamoną.
15 Kai Dovydas nugalėjo Edomą ir kariuomenės vadas Joabas laidojo žuvusius, Joabas išžudė visus vyrus Edome.
16 Jis ten buvo pasilikęs šešis mėnesius su visu Izraeliu, kol išnaikino visus vyrus Edome.
17 Tuo metu Hadadas su kai kuriais edomitais, jo tėvo tarnais, pabėgo iš Edomo, norėdami patekti į Egiptą. Tada Hadadas buvo dar vaikas.
18 Iš Midiano jie atėjo į Paraną. Čia prie jų prisidėjo daugiau žmonių. Jie visi atėjo pas faraoną, Egipto karalių, kuris Hadadui davė namus, žemės ir aprūpinimą.
19 Hadadas įsigijo tokį didelį faraono palankumą, kad tas leido jam vesti savo žmonos, karalienės Tachpenesės, seserį.
20 Tachpenesės sesuo pagimdė sūnų Genubatą. Genubatas augo Tachpenesės priežiūroje faraono namuose drauge su faraono sūnumis.
21 Kai Hadadas, būdamas Egipte, sužinojo, kad Dovydas ir kariuomenės vadas Joabas mirę, jis prašė faraoną: “Leisk man eiti į savo šalį”.
22 Faraonas klausė jo: “Ko tau trūksta pas mane, kad nori grįžti į savo kraštą?” Jis atsakė: “Nieko man netrūksta, bet išleisk mane”.
23 Dievas sukėlė prieš jį ir kitą priešą Eljado sūnų Razoną, kuris buvo pabėgęs nuo savo valdovo Hadadezerio, Cobos karaliaus.
24 Tas surinko būrį vyrų ir tapo jų vadu, kai Dovydas sumušė juos Coboje. Jis su vyrais nuėjo į Damaską, ten apsigyveno ir tapo Damasko karaliumi.
25 Per visas Saliamono dienas jis buvo Izraelio priešas, jam kenkė ir nekentė jo lygiai taip pat, kaip Hadadas.
26 Taip pat ir Nebato sūnus Jeroboamas, efraimitas iš Ceredos, Saliamono tarnas, kurio motina buvo našlė, vardu Ceruva, pakėlė savo ranką prieš karalių.
27 Priežastis, dėl ko jis pakėlė savo ranką prieš karalių, buvo tokia: Saliamonas, statydamas Milojų, taisė savo tėvo Dovydo miesto sienas.
28 Jeroboamas buvo sumanus vyras. Saliamonas, matydamas, kad jaunuolis išradingas, pavedė jam prižiūrėti visos Juozapo giminės darbą.
29 Kartą Jeroboamas, išėjęs iš Jeruzalės, kelyje sutiko pranašą Ahiją iš Šilojo. Jis buvo apsisiautęs nauju apsiaustu. Juodu buvo vieni laukuose.
30 Ahija, nutvėręs savo naują apsiaustą, suplėšė jį į dvyliką dalių
31 ir tarė Jeroboamui: “Pasiimk dešimt dalių, nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš atimsiu karalystę iš Saliamono ir tau duosiu dešimt giminių,
32 bet vieną giminę jam paliksiu dėl savo tarno Dovydo ir Jeruzalės miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių.
33 Tai dėl to, kad jie paliko mane ir garbino sidoniečių deivę Astartę, Moabo dievą Chemošą bei amonitų dievą Milkomą, nevaikščiojo mano keliais, nedarė, kas teisinga mano akyse, ir nesilaikė mano nuostatų bei potvarkių, kaip jo tėvas Dovydas.
34 Tačiau Aš neatimsiu karalystės iš jo rankos. Jį paliksiu valdovu, kol jis gyvas, dėl savo tarno Dovydo, kurį išsirinkau ir kuris laikėsi mano įsakymų bei nuostatų.
35 Aš atimsiu karalystę iš Saliamono sūnaus ir tau duosiu dešimt giminių.
36 Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad visą laiką mano tarno Dovydo žiburys būtų priešais mane Jeruzalėje, kurią išsirinkau savo vardui.
37 Tave paimsiu, ir tu karaliausi, kaip trokš tavo siela, ir būsi karaliumi visam Izraeliui.
38 Jei paklusi mano įstatymams, vaikščiosi mano keliais, darysi, kas teisinga mano akivaizdoje, laikysiesi mano nuostatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas, tai Aš būsiu su tavimi, tau pastatysiu tikrus namus, kaip pastačiau Dovydui, ir tau duosiu Izraelį.
39 Tuo Aš pažeminsiu Dovydo palikuonis, tačiau ne visam laikui’ ”.
40 Saliamonas dėl to norėjo nužudyti Jeroboamą, bet Jeroboamas pabėgo į Egiptą pas karalių Šišaką ir pasiliko ten iki Saliamono mirties.
41 Kiti Saliamono darbai ir jo poelgiai bei išmintis yra aprašyta Saliamono darbų knygoje.
42 Saliamonas karaliavo visam Izraeliui Jeruzalėje keturiasdešimt metų.
43 Saliamonas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste; jo sūnus Roboamas pradėjo karaliauti jo vietoje.

1 Kar 2,1-46
1 Prieš mirtį Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui:
2 “Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir tikras vyras.
3 Saugok Viešpaties, savo Dievo, nurodymus, vaikščiok Jo keliais, laikykis Jo nuostatų, įsakymų, įstatymų ir įspėjimų, surašytų Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visur ir visuomet,
4 kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis man kalbėjo: ‘Jei tavo sūnūs ištikimai vaikščios mano keliais, visa širdimi ir siela pasitikės manimi, tai tavo palikuonys valdys Izraelį’.
5 Be to, tu žinai, ką padarė man Cerujos sūnus Joabas, kaip jis nužudė abu Izraelio kariuomenės vadus: Nero sūnų Abnerą ir Jetero sūnų Amasą. Jis nužudė juos, taikos metu praliedamas karo kraują, ir sutepė nekaltu krauju savo diržą ir kurpes.
6 Pasielk su juo pagal savo išmintį ir neleisk jam ramiai numirti.
7 Būk malonus gileadito Barzilajaus sūnums, leisk jiems valgyti prie savo stalo, nes jie mane pasitiko, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo.
8 Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, mane smarkiai keikė tą dieną, kai ėjau į Machanaimą. Bet jis atėjo manęs pasitikti prie Jordano, ir aš jam prisiekiau Viešpačiu, sakydamas: ‘Aš nežudysiu tavęs’.
9 Nepalik jo nenubaudęs. Tu esi išmintingas vyras ir žinosi, kaip su juo pasielgti, kad jo žili plaukai kruvini į kapą nueitų”.
10 Dovydas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste.
11 Dovydas valdė Izraelį keturiasdešimt metų. Septynerius metus jis karaliavo Hebrone ir trisdešimt trejus metus Jeruzalėje.
12 Saliamonas atsisėdo į savo tėvo Dovydo sostą, ir jo karalystė labai sustiprėjo.
13 Kartą Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. Ji klausė: “Ar atėjai taikingai?” Jis atsakė: “Taikingai”.
14 Ir pridūrė: “Aš turiu tau kai ką pasakyti”. Ji tarė: “Sakyk”.
15 Adonijas tarė: “Tu žinai, kad aš turėjau valdyti Izraelį ir visas Izraelis to laukė. Tačiau viskas kitaip išėjo ir karalystė teko mano broliui, nes taip buvo Viešpaties skirta.
16 Neatmesk mano prašymo”. Ji tarė: “Sakyk”.
17 Jis sakė: “Prašau, pakalbėk su karaliumi Saliamonu. Jis tikrai išklausys tave ir leis man vesti šunemietę Abišagą”.
18 Batšeba atsakė: “Gerai, aš pakalbėsiu su karaliumi dėl tavęs”.
19 Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti už Adoniją. Karalius atsistojęs pasitiko ją ir nusilenkė jai. Tada atsisėdo į savo sostą, o karaliaus motinai buvo skirta vieta jo dešinėje.
20 Ji tarė: “Aš atėjau pas tave su mažu prašymu, karaliau. Neatsakyk man!” Karalius jai tarė: “Prašyk, motin! Aš neatsakysiu tau”.
21 Ji tarė: “Leisk Adonijui, savo broliui, vesti šunemietę Abišagą”.
22 Karalius Saliamonas atsakė savo motinai: “Kodėl tu prašai Adonijui tik šunemietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės, nes jis yra mano vyresnysis brolis ir su juo yra kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas”.
23 Karalius Saliamonas prisiekė Viešpačiu: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei šitas jo prašymas nekainuos Adonijui gyvybės.
24 Kaip gyvas Viešpats, kuris man suteikė karalystę, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įkūrė man namus, kaip buvo pažadėjęs, šiandien Adonijas mirs”.
25 Karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, kuris nužudė Adoniją.
26 Kunigui Abjatarui karalius įsakė: “Eik į Anatotą, į savo žemę. Nors esi nusipelnęs mirties, bet šiandien nebausiu tavęs mirtimi, nes tu nešiojai Viešpaties Dievo skrynią mano tėvo Dovydo laikais ir kentėjai su juo visus vargus, kuriuos jis kentėjo”.
27 Saliamonas pašalino Abjatarą iš kunigo tarnystės. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie Elio giminę Šilojuje.
28 Kai ta žinia pasiekė Joabą, jis nubėgo į Viešpaties palapinę ir nusitvėrė už aukuro ragų. Joabas buvo išvien su Adoniju, nors Abšalomo jis nerėmė.
29 Kai karaliui Saliamonui pranešė, kad Joabas pabėgo į Viešpaties palapinę ir stovi šalia aukuro, Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają ir įsakė nužudyti Joabą.
30 Benajas, atėjęs prie Viešpaties palapinės, jam tarė: “Karalius įsako: ‘Išeik!’ ” Bet Joabas atsakė: “Neisiu, bet mirsiu čia”. Tada Benajas pranešė karaliui, ką Joabas atsakė.
31 Karalius jam atsakė: “Daryk, kaip jis sakė: nužudyk jį ir palaidok, kad būtų pašalintas Joabo nekaltai pralietas kraujas nuo manęs ir mano tėvo namų.
32 Viešpats jo kraują grąžins ant jo galvos, nes jis, mano tėvui nežinant, nužudė du vyrus, teisesnius ir geresnius už save: Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.
33 Jų kraujas sugrįš ant Joabo galvos ir ant jo palikuonių per amžius, bet Dovydui, jo palikuonims, namams ir sostui tebūna nuo Viešpaties amžina ramybė” .
34 Jehojados sūnus Benajas nuėjo, nužudė jį ir palaidojo jam priklausančioje žemėje dykumoje.
35 Karalius paskyrė jo vieton kariuomenės vadu Jehojados sūnų Benają, o kunigą Cadoką-į Abjataro vietą.
36 Po to karalius pasikvietė Šimį ir jam sakė: “Pasistatyk namus Jeruzalėje, čia gyvenk ir niekur neišeik.
37 Jei kurią dieną išeisi ir pereisi Kidrono upelį, tikrai mirsi. Tavo kraujas bus ant tavo paties galvos”.
38 Šimis atsakė karaliui: “Gerai pasakyta. Kaip mano valdovas karalius įsakė, taip aš darysiu”. Šimis ilgai gyveno Jeruzalėje.
39 Po trejų metų du Šimio tarnai pabėgo pas Maakos sūnų Achišą, Gato karalių. Kai Šimiui pranešė, kad jo tarnai Gate,
40 jis, pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą savo tarnų ieškoti; ir Šimis, juos suradęs, parsivedė iš Gato.
41 Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir grįžo.
42 Karalius pasikvietė Šimį ir jam tarė: “Ar aš neprisaikdinau tavęs Viešpačiu, kad tą dieną, kai tu iš Jeruzalės išeisi ir kur nors išvyksi, tikrai mirsi? Tu man sakei: ‘Gerai pasakyta’.
43 Kodėl nesilaikei Viešpaties priesaikos ir mano įsakymo, kurį tau buvau davęs?
44 Tu žinai nedorybes, kurias padarei mano tėvui Dovydui. Viešpats sugrąžins tavo nedorybes ant tavo galvos.
45 Karalius Saliamonas bus palaimintas ir Dovydo sostas bus įtvirtintas Viešpaties akivaizdoje per amžius”.
46 Karalius įsakė Jehojados sūnui Benajui, ir jis išėjęs užmušė Šimį. Karalystė buvo įtvirtinta Saliamono rankose.

1 Sam 2,1-36
1 Ona meldėsi: “Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.
2 Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.
3 Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.
4 Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga.
5 Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo.
6 Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina.
7 Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.
8 Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.
9 Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.
10 Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą”.
11 Elkana grįžo į Ramą, į savo namus, o berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui, prižiūrimas kunigo Elio.
12 Elio sūnūs buvo Belialo vaikai ir nepažino Viešpaties.
13 Kam nors aukojant auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas, laikydamas rankoje trišakę,
14 ir smeigdavo ją į katilą, puodą ar keptuvę. Visa, ką ištraukdavo šake, pasiimdavo Elio sūnūs. Taip jie darė visiems izraelitams, aukojantiems Šilojuje.
15 Prieš sudeginant taukus, atėjęs kunigo tarnas sakydavo aukotojui: “Duok mėsos kunigui iškepti; jis nenori virtos, bet žalios”.
16 Jei aukotojas sakydavo: “Pirmiausia tegul sudegina taukus, paskui tegul ima, kiek nori”. Tarnas atsakydavo: “Duok dabar. Jei neduosi, atimsiu”.
17 Elio sūnų nuodėmė buvo labai didelė Viešpaties akyse, nes žmonės ėmė bjaurėtis aukomis Viešpačiui.
18 Samuelis tarnavo Viešpačiui, apsirengęs lininį efodą.
19 Jo motina jam pasiūdavo drabužį ir kasmet atnešdavo ateidama su savo vyru aukoti kasmetinės aukos.
20 Elis laimindavo Elkaną ir jo žmoną: “Viešpats teduoda tau dar vaikų su šita moterimi už tą, kurį ji paaukojo Viešpačiui”. Po to jie grįždavo į namus.
21 Viešpats aplankė Oną, ir ji pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. Berniukas Samuelis augo Viešpaties akivaizdoje.
22 Elis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės.
23 Tėvas klausė: “Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių.
24 Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą.
25 Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?” Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti.
26 Berniukas Samuelis augo, ir jam palankiai buvo nusiteikę ir Viešpats, ir žmonės.
27 Dievo žmogus atėjo pas Elį ir jam tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Aš apsireiškiau tavo tėvams, kai jie buvo Egipte ir tarnavo faraonui.
28 Aš tavo tėvą išsirinkau kunigu iš visų Izraelio giminių, kad jis aukotų ant mano aukuro, smilkytų smilkalus ir nešiotų efodą mano akivaizdoje. Aš paskyriau kunigams izraelitų deginamųjų aukų dalį.
29 Kodėl jūs mindžiojate kojomis aukas ir dovanas, kurias įsakiau man aukoti? Kodėl labiau už mane gerbi savo sūnus, kurie tunka mano tautos Izraelio geriausiomis aukų dalimis?’
30 Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti.
31 Ateina diena, kada tavo ir tavo namų ramstį sunaikinsiu; nė vienas nesulauks senatvės.
32 Tu matysi priešą mano namuose, nepaisant to, kad Dievas daro gera Izraeliui; tavo namuose niekas nesulauks senatvės per amžius.
33 Aš nesunaikinsiu ir nepašalinsiu nuo savo aukuro visų tavųjų, bet tavo akys aptems ir siela krimsis; ir visi tavo palikuonys mirs savo gražiausiame amžiuje.
34 Tai bus ženklas tau, kai abu tavo sūnūs Hofnis ir Finehasas mirs tą pačią dieną.
35 Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse. Aš jam pastatysiu tvirtus namus, ir jis vaikščios prieš mano pateptąjį per amžius.
36 Tada išlikę tavo šeimos nariai atėję parpuls prieš jį už sidabrinį pinigėlį ar duonos kąsnį ir prašys, kad paskirtų juos kunigais ir jie galėtų užsidirbti pavalgyti’ ”.

Ts 9,1-57
1 Jerubaalio sūnus Abimelechas nuėjo į Sichemą pas savo motinos brolius ir kalbėjo visai motinos giminei:
2 “Paklauskite Sichemo vyrų, ar jie norėtų, kad jiems karaliautų septyniasdešimt vyrų, visi Jerubaalio sūnūs, ar vienas? Atsiminkite, jog aš esu jūsų kūnas ir kaulas”.
3 Jo motinos broliai viską papasakojo Sichemo vyrams. Jie pritarė Abimelechui, galvodami: “Jis yra mūsų brolis!”
4 Jie davė jam iš Baal Berito šventyklos septyniasdešimt sidabrinių. Už juos Abimelechas pasisamdė niekšų ir valkatų, kurie sekė jį.
5 Atėjęs į savo tėvo namus Ofroje, nužudė savo brolius, Jerubaalio sūnus, septyniasdešimt vyrų, ant vieno akmens. Gyvas liko tik Jerubaalio jauniausiasis sūnus Jotamas, nes jis buvo pasislėpęs.
6 Po to Sichemo vyrai bei Bet Milojo gyventojai, susirinkę po ąžuolu, prie akmens stulpo, stovinčio Sicheme, paskelbė Abimelechą karaliumi.
7 Tai sužinojęs, Jotamas užlipo ant Garizimo kalno ir garsiai šaukdamas tarė: “Sichemo vyrai, klausykite manęs, kad ir Dievas jūsų klausytų.
8 Kartą medžiai susirinko patepti karalių. Jie tarė alyvmedžiui: ‘Karaliauk mums’.
9 Alyvmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo alyvos, kuria patepami dievai ir žmonės, ir nuėjęs valdyti medžius?’
10 Po to medžiai kreipėsi į figmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.
11 Figmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo saldumo bei puikių vaisių ir nuėjęs valdyti medžius?’
12 Po to medžiai kreipėsi į vynmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.
13 Vynmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti vyno, kuris linksmina dievus ir žmones, ir nuėjęs valdyti medžius?’
14 Pagaliau medžiai kreipėsi į erškėtį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.
15 Erškėtis atsakė medžiams: ‘Jei tikrai jūs norite mane patepti karaliumi, ateikite ir ilsėkitės mano pavėsyje, o jei ne, tegul išeina ugnis iš erškėčio ir sudegina Libano kedrus!’
16 Jei pasielgėte teisingai ir gerai, patepdami Abimelechą karaliumi, ir Jerubaaiui bei jo giminei pagal nuopelnus atlyginote
17 (nes mano tėvas kovojo už jus, statydamas pavojun savo gyvybę ir gelbėdamas jus iš midjaniečių rankos,
18 o jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo giminę, nužudėte visus septyniasdešimt jo sūnų ant vieno akmens ir patepėte Sichemo karaliumi jo tarnaitės sūnų Abimelechą todėl, kad jis jūsų brolis),
19 jei šiandien teisingai ir gerai pasielgėte su Jerubaaliu ir jo gimine, tai džiaukitės Abimelechu, o jis tegul džiaugiasi jumis.
20 Bet jei ne, tegul išeina ugnis iš Abimelecho ir sudegina Sichemo miesto ir Milo gyventojus. Tegul išeina ugnis iš Sichemo ir Bet Milojo gyventojų ir sudegina Abimelechą!”
21 Jotamas pabėgo į Beerą ir ten apsigyveno, nes bijojo savo brolio Abimelecho.
22 Abimelechas valdė Izraelį trejus metus.
23 Po to Dievas sukėlė nesantaiką tarp Abimelecho ir Sichemo gyventojų (ir Sichemo gyventojai pradėjo klastingai elgtis su Abimelechu),
24 kad atkeršytų Abimelechui už septyniasdešimt Jerubaalio sūnų ir jų kraujas kristų ant to, kuris juos nužudė, ir ant Sichemo žmonių, kurie jam padėjo nužudyti brolius.
25 Sichemo gyventojai pastatė tykoti jo kalnų viršūnėse vyrus, kurie apiplėšdavo visus, kas eidavo tuo keliu. Apie tai buvo pranešta Abimelechui.
26 Į Sichemą atvyko Ebedo sūnus Gaalas su savo broliais ir apsigyveno. Sichemo gyventojai pasitikėjo juo.
27 Jie, prisiskynę vynuogių savo vynuogynuose, jas išsispaudė ir suruošė puotą. Savo dievo namuose jie valgė, gėrė ir keikė Abimelechą.
28 Ebedo sūnus Gaalas sakė: “Kas yra Abimelechas ir kas yra Sichemas, kad jam tarnautume? Argi jis ne Jerubaalio sūnus ir argi jo prievaizdas ne Zebulas? Tarnaukite Sichemo tėvo Hamoro vyrams. Kodėl mes turime tarnauti jam?
29 Jei aš būčiau tų žmonių valdovas, pašalinčiau Abimelechą, sakydamas: ‘Surink savo kariuomenę ir išeik!’ ”
30 Miesto viršininkas Zebulas girdėjo Ebedo sūnaus Gaalo žodžius ir labai supyko.
31 Jis slaptai siuntė pas Abimelechą pasiuntinius, pranešdamas: “Ebedo sūnus Galaas su savo broliais atvyko į Sichemą ir kursto miestą prieš tave.
32 Tu ir tavo vyrai pasislėpkite laukuose.
33 Rytą, saulei tekant, pulkite miestą! Gaalas su savo šalininkais išeis prieš tave. Pasielk su jais, kaip galėsi”.
34 Abimelechas ir visi jo vyrai naktį pasislėpė Sichemo laukuose, pasidalinę į keturias grupes.
35 Ebedo sūnus Gaalas išėjęs atsistojo miesto vartuose. Tada Abimelechas ir jo vyrai pasiruošė puolimui.
36 Gaalas, pamatęs žmones, tarė Zebului: “Žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių”. Bet Zebulas jam atsakė: “Kalnų šešėlius tu laikai žmonėmis”.
37 Tačiau Gaalas vėl pakartojo: “Žmonės leidžiasi nuo aukštumos, o kitas būrys ateina nuo Menoimo pusės”.
38 Tada Zebulas jam tarė: “Kur tavo lūpos, kurios sakė: ‘Kas mums Abimelechas, kad jam tarnautume’. Tai vyrai, kuriuos tu niekini. Eik dabar ir kariauk su jais”.
39 Gaalas ėjo Sichemo vyrų priekyje ir kovojo su Abimelechu.
40 Abimelechas vijosi jį, ir tas bėgo nuo jo. Daug vyrų krito iki miesto vartų.
41 Abimelechas sustojo Arumoje, o Zebulas išvarė Gaalą ir jo brolius iš Sichemo.
42 Kitą rytą žmonės išėjo iš Sichemo į laukus. Apie tai pranešė Abimelechui.
43 Jis savo vyrus paskirstė į tris būrius, kurie, pasislėpę laukuose, laukė. Žmonėms išėjus iš miesto, jie puolė ir nugalėjo.
44 Abimelechas su savo būriu atskubėjo ir atsistojo miesto vartuose, kiti du būriai puolė esančius laukuose ir juos išžudė.
45 Abimelechas, kovojęs visą dieną, užėmė miestą, jame buvusius žmones išžudė, miestą sugriovė ir apibarstė druska.
46 Migdal Sichemo pilies gyventojai, tai išgirdę, suėjo į El Berito šventyklos tvirtovę.
47 Abimelechui buvo pranešta, kad visi Migdal Sichemo pilies gyventojai susirinko į vieną vietą.
48 Ir Abimelechas su savo vyrais užkopė ant Calmono kalno. Jis, paėmęs kirvį, nusikirto medžio šaką, užsidėjo ją ant peties ir įsakė žmonėms: “Ką aš darau, darykite ir jūs”.
49 Visi vyrai nusikirto po šaką ir ėjo paskui Abimelechą. Atėję sukrovė šakas aplink tvirtovę ir padegė ją. Taip mirė visi Migdal Sichemo pilies žmonės, apie tūkstantį vyrų ir moterų.
50 Po to Abimelechas nužygiavo į Tebecą, apgulė ir paėmė jį.
51 Miesto viduryje buvo stiprus bokštas, ir į jį subėgo visi miesto gyventojai. Jie, užrakinę bokšto įėjimą, užlipo ant jo stogo.
52 Abimelechas priėjo prie bokšto, norėdamas jį padegti.
53 Viena moteris numetė ant Abimelecho galvos girnų akmens gabalą ir sulaužė jo kaukolę.
54 Jis tuojau pasišaukė jaunuolį, savo ginklanešį, ir jam tarė: “Išsitrauk kardą ir nužudyk mane, kad apie mane nesakytų: ‘Moteris jį užmušė!’ ” Jo ginklanešys jį perdūrė, ir jis mirė.
55 Izraelitai pamatę, kad Abimelechas miręs, kiekvienas sugrįžo į savo namus.
56 Taip Dievas atlygino Abimelechui už jo nusikaltimą tėvui, kai jis nužudė septyniasdešimt savo brolių.
57 Taip pat ir Sichemo vyrams Dievas atlygino, ir taip išsipildė Jerubaalio sūnaus Jotamo prakeikimas.

Įst 17,2
2 Jei tavo krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duos, būtų vyras ar moteris, kuris nusikalto Viešpačiui, tavo Dievui, sulaužydamas sandorą

Sk 16,1-50
1 Korachas, Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus, ir iš Rubeno sūnų Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas bei Peleto sūnus Onas
2 sukilo prieš Mozę. Prie jų prisidėjo du šimtai penkiasdešimt izraelitų, tautos kunigaikščių, žinomų bendruomenėje ir gerbiamų vyrų.
3 Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?”
4 Tai išgirdęs, Mozė puolė ant žemės
5 ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: “Rytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo.
6 Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys,
7 pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!”
8 Mozė sakė Korachui: “Klausykite, Levio sūnūs!
9 Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai?
10 Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės?
11 Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?”
12 Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą. Juodu atsakė: “Mudu neisime.
13 Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums?
14 Ar nuvedei mus į žemę, kurioje teka pienas ir medus, ir ar davei mums paveldėti laukus ir vynuogynus? Ar ir akis nori šiems žmonėms išlupti? Mudu neateisime!”
15 Mozė, labai įpykęs, meldė Viešpatį: “Nežiūrėk į jų aukas; aš neėmiau iš jų nė asilaičio ir nė vieno nenuskriaudžiau”.
16 Mozė sakė Korachui: “Rytoj tu ir visas tavo būrys stokite Viešpaties akivaizdoje: tu, jie ir Aaronas.
17 Imkite kiekvienas savo smilkytuvą, įdėkite į juos smilkalų ir atneškite smilkytuvus Viešpaties akivaizdon-du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas atneškite savo smilkytuvus”.
18 Visi įsidėjo ugnies į smilkytuvus ir užbėrę ant jos smilkalų atsistojo prie Susitikimo palapinės įėjimo, kartu su Moze su Aaronu.
19 Korachas sušaukė visus izraelitus prie Susitikimo palapinės, ir visiems matant pasirodė Viešpaties šlovė.
20 Viešpats tarė Mozei ir Aaronui:
21 “Pasitraukite iš šio susirinkimo, Aš juos bematant sunaikinsiu”.
22 Juodu puolė ant žemės, prašydami: “Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?”
23 Viešpats atsakė Mozei:
24 “Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių”.
25 Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji.
26 Jis tarė tautai: “Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių”.
27 Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais.
28 Mozė tarė: “Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia.
29 Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;
30 bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui”.
31 Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis
32 ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu.
33 Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų.
34 O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: “Kad tik ir mūsų žemė neprarytų”.
35 Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus.
36 Po to Viešpats kalbėjo Mozei:
37 “Įsakyk Aarono sūnui kunigui Eleazarui surinkti smilkytuvus iš degėsių, ir išsklaidyti ugnį, nes jie pašventinti.
38 Smilkytuvus tų, kurie nusidėjo prieš savo sielas, tegul perkala į skardas ir jomis apdengia aukurą, nes jie buvo aukojami prieš Viešpatį ir tapo pašventinti. Tai bus izraelitams atsiminimo ženklas”.
39 Kunigas Eleazaras surinko varinius smilkytuvus, kuriuose aukojo gaisre žuvę, perkalė į skardas ir apdengė jomis aukurą,
40 kaip atminimą Izraelio vaikams, kaip Viešpats jam sakė per Mozę, kad svetimasis, kuris nėra Aarono palikuonis, nesiartintų aukoti smilkalų Viešpačiui ir nežūtų kaip Korachas ir visas jo būrys.
41 Kitą dieną visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Judu nužudėte Viešpaties žmones”.
42 Žmonėms susirinkus prieš Mozę ir Aaroną, jie atsigręžė į Susitikimo palapinę, ir štai ją apdengė debesis ir pasirodė Viešpaties šlovė.
43 Mozė ir Aaronas nuėjo prie Susitikimo palapinės.
44 Viešpats tarė Mozei:
45 “Pasitraukite nuo šių žmonių. Aš juos tuojau sunaikinsiu”. Juodu puolė ant žemės.
46 Mozė sakė Aaronui: “Imk smilkytuvą, pasisemk žarijų nuo aukuro, užberk ant jų smilkalų ir skubiai eik prie žmonių, kad juos sutaikintum, nes jau pasireiškė Viešpaties rūstybė ir prasidėjo maras”.
47 Ir Aaronas padarė, kaip Mozė įsakė, ir nubėgo į žmonių vidurį, tarp kurių jau buvo prasidėjęs maras. Jis užbėrė smilkalų ir sutaikino tautą.
48 Jis stovėjo tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Maras liovėsi.
49 Mirė keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant žuvusiųjų Koracho maište.
50 Kai maras liovėsi, Aaronas sugrįžo pas Mozę prie Susitikimo palapinės.

Kun 3,17
17 Tai amžinas įstatas jūsų kartoms kur jūs begyventumėte: jūs nevalgysite nei kraujo, nei taukų”.