Pr 17,1-27
1 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.
2 Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”.
3 Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:
4 “Štai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu,
5 todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu.
6 Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.
7 Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.
8 Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.
9 Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas.
10 Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!
11 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.
12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.
13 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.
14 O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”.
15 Dievas toliau sakė Abraomui: “Savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas.
16 Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai”.
17 Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?”
18 Abraomas tarė Dievui: “Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!”
19 Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną sandorą ir su jo palikuonimis.
20 Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą.
21 Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais”.
22 Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino.
23 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs.
24 Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų,
25 o jo sūnus Izmaelis-trylikos metų.
26 Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis.
27 Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.
Pr 12,1-3
1 Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu.
2 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.
3 Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.
Gal 3,29
29 O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.
Pr 22,17
17 Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,
Pr 18,18
18 Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.
Pr 15,6
6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.
Pr 15,1-21
1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!”
2 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.
3 Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”.
4 Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”.
5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”
6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.
7 Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”.
8 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?”
9 Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”.
10 Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.
11 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.
12 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.
13 Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.
14 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.
15 O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.
16 Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.
17 Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.
18 Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:
19 kenitus, kenazus, kadmonitus,
20 hetitus, perizus, refajus,
21 amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.
Pr 12,1
1 Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu.
Pr 12,1-20
1 Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu.
2 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.
3 Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.
4 Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išėjo iš Charano.
5 Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Atėjęs į tą kraštą,
6 Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje šalyje gyveno kanaaniečiai.
7 Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.
8 Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas-rytuose. Ten jis pastatė aukurą Viešpačiui ir šaukėsi Viešpaties vardo.
9 Abromas keliavo vis toliau į pietus.
10 Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas.
11 Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: “Aš žinau, kad tu esi graži moteris
12 ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys.
13 Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”.
14 Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži.
15 Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus,
16 o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.
17 Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos.
18 Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: “Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona?
19 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais”.
20 Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.
1 Pt 4,9
9 Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo.
Jok 5,9
9 Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie durų.
Heb 11,17-19
17 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų,
18 apie kurį buvo pasakyta: “Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys”.
19 Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.
Heb 11,8
8 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.
Ef 4,29
29 Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.
Gal 3,8
8 Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: “Tavyje bus palaimintos visos tautos”.
Gal 3,6-9
6 Taip “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu”.
7 Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki.
8 Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: “Tavyje bus palaimintos visos tautos”.
9 Taip tikintys susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.
Rom 12,2
2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
Rom 4,13
13 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.
Jn 8,58
58 Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!”
Lk 16,22
22 Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
Pr 26,5
5 nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų”.
Pr 25,7
7 Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus.
Pr 22,18
18 ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”.
Pr 22,1-24
1 Po šių įvykių Dievas mėgino Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “Aš čia!”
2 Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!”
3 Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs.
4 Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą.
5 Abraomas tarė savo jaunuoliams: “Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus”.
6 Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant,
7 Izaokas tarė savo tėvui: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia, sūnau!” Jis klausė: “Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas deginamajai aukai?”
8 Abraomas atsakė: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!” Taip juodu ėjo toliau.
9 Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro.
10 Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų.
11 Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: “Abraomai! Abraomai!” Tas atsakė: “Aš čia!”
12 “Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”.
13 Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje.
14 Abraomas pavadino tą vietą “Viešpats mato”. Ir šiandien dar sakoma: “Ant kalno, kur Viešpats mato”.
15 Viešpaties angelas antrą kartą pašaukė Abraomą iš dangaus
16 ir tarė: “Savimi prisiekiu,-sako Viešpats,-kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus,
17 Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,
18 ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”.
19 Abraomas sugrįžo pas jaunuolius, ir jie nuėjo į Beer Šebą; ir Abraomas gyveno Beer Šeboje.
20 Po šių įvykių Abraomui buvo pranešta: “Milka pagimdė sūnų tavo broliui Nahorui:
21 pirmagimį Ucą ir Būzą, jo brolį, ir Kemuelį, Aramo tėvą,
22 Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį”.
23 Betuelio duktė buvo Rebeka. Šituos aštuonis Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui.
24 Be to, jo sugulovė Reuma pagimdė Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.
Pr 12,7
7 Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.
Pr 12,3
3 Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.
Apr 1,1-20
1 Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui,
2 kuris paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą-visa, ką buvo matęs.
3 Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.
4 Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą,
5 ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes,
6 ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,- Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
7 Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!
8 “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”,-sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.
9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus Kristaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo.
10 Aš buvau Dvasioje Viešpaties dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,
11 sakantį: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis. Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms Azijoje: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir į Laodikėją”.
12 Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbančio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,
13 o septynių žibintuvų viduryje- panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga mantija ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
14 Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna,
15 Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas.
16 Dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu.
17 Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: “Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis,
18 ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus.
19 Tad užrašyk tai, ką regėjai, kas yra ir kas vėliau įvyks.
20 Štai septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės-tai septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei,-tai septynios bažnyčios”.
Jok 2,20-24
20 Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų miręs?
21 Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro?
22 Ar matai, kad tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbais tikėjimas buvo atbaigtas?
23 Taip išsipildė Rašto žodžiai: “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu”, o jis buvo pramintas Dievo draugu.
24 Jūs matote, kad žmogus išteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu.
Heb 11,39
39 Ir jie visi, per tikėjimą gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,
Heb 11,19
19 Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.
Heb 11,17
17 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų,
Heb 11,13
13 Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.
Heb 11,9
9 Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.
Heb 11,8-10
8 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.
9 Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.
10 Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.
Heb 11,1
1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.
1 Tes 5,18
18 Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.
Fil 2,14
14 Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,
Fil 2,14-15
14 Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,
15 kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.
Fil 2,14-16
14 Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,
15 kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.
16 Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs.
Fil 2,12-16
12 Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami,
13 nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.
14 Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,
15 kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.
16 Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs.
Ef 2,8-9
8 Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana,
9 ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.
Gal 4,22-31
22 Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios.
23 Vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios-pagal pažadą.
24 Tai pasakyta perkeltine prasme: jos-tai dvi Sandoros. Viena nuo Sinajaus kalno, gimdanti vergystei,-tai Hagara.
25 Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri vergauja su savo vaikais.
26 Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ji yra visų mūsų motina,
27 nes parašyta: “Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug daugiau vaikų negu turinčioji vyrą”.
28 Mes, broliai, esame pažado vaikai kaip Izaokas.
29 Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal Dvasią, taip ir dabar.
30 O ką gi sako Raštas?-“Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi”.
31 Taigi, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.
Gal 3,28
28 Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!
Gal 3,16
16 Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako “ir palikuonims”, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: “ir tavo palikuoniui”, kuris yra Kristus.
1 Kor 10,10
10 Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.
Rom 15,13
13 Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties.
Rom 10,17
17 Taigi tikėjimas-iš klausymo, klausymas-iš Dievo žodžio.
Rom 9,6-8
6 Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.
7 Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”.
8 Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.
Rom 8,28
28 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
Rom 4,16
16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,
Apd 17,10-11
10 Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą.
11 Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų.
Apd 15,1
1 Kai kurie, atvykę iš Judėjos, ėmė mokyti brolius: “Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti”.
Apd 7,1-60
1 Vyriausiasis kunigas paklausė: “Ar tikrai taip yra?”
2 O Steponas prabilo: “Vyrai broliai ir tėvai, paklausykite! Šlovės Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,
3 ir pasakė jam: ‘Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu’.
4 Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas atvedė jį į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.
5 Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.
6 Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami.
7 ‘Tačiau,-tarė Dievas,-Aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie išeis ir tarnaus man šitoje vietoje’.
8 Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.
9 Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo,
10 išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliaus-faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.
11 Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.
12 Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą,
13 o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę.
14 Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičių-septyniasdešimt penkių sielų.
15 Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai.
16 Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų.
17 Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,
18 kol pakilo kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.
19 Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.
20 Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Tris mėnesius jis buvo maitinamas savo tėvo namuose,
21 o kai buvo išmestas, jį pasiėmė faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų.
22 Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.
23 Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.
24 Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.
25 Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.
26 Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?’
27 Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?
28 Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’
29 Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir buvo ateivis Madiano krašte, kur jam gimė du sūnūs.
30 Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.
31 Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas:
32 ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.
33 O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk apavą nuo kojų, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė.
34 Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą’.
35 Tą Mozę, kurio jie atsižadėjo, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.
36 Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.
37 Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: ‘Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane’.
38 Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius.
39 Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.
40 Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės’.
41 Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.
42 Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kariauną, kaip parašyta pranašų knygoje: ‘Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje?
43 Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę-stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono’.
44 Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.
45 Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.
46 Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.
47 Ir Saliamonas pastatė Jam namus.
48 Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:
49 ‘Dangus-mano sostas, o žemė-pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite?- klausia Viešpats,-ar kokia mano poilsio vieta?
50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?’
51 Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52 Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.
53 Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte”.
54 Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
55 O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56 Jis tarė: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”.
57 Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58 išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
59 Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!”
60 Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo.
Apd 3,25
25 Jūs esate vaikai pranašų ir tos sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų tėvais, tardamas Abraomui: ‘Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės’.
Jn 6,44
44 Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną.
Jn 3,16
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Jn 3,16-17
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.
Lk 16,22-31
22 Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
23 Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.
24 Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.
25 Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius-tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.
26 Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.
27 Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus,
28 nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.
29 Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!’
30 O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’
31 Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’ ”.
Lk 13,28
28 Ten bus verksmo ir dantų griežimo, kai pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o patys būsite išmesti laukan.
Lk 13,16
16 Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė surišęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių sabato dieną?”
Lk 3,1-38
1 Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui-Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui-Abilenės tetrarchu,
2 prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.
3 Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti,
4 kaip parašyta pranašo Izaijo žodžių knygoje: “Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus!
5 Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis-nulygintas. Kreivi keliai tetampa tiesūs, o duobėti-išlyginti.
6 Ir kiekvienas kūnas išvys Dievo išgelbėjimą’ ”.
7 Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: “Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo besiartinančios rūstybės?
8 Duokite vaisių, vertų atgailos! Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas-Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.
9 Štai kirvis jau prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį”.
10 Minios jį klausė: “Ką gi mums daryti?!”
11 Jis joms atsakė: “Kas turi dvi tunikas, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi maisto, tegul taip pat daro”.
12 Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: “Mokytojau, ką mums daryti?”
13 Jis sakė jiems: “Nereikalaukite daugiau, kaip jums nustatyta”.
14 Taip pat ir kariai klausė: “Ką mums daryti?” Jis jiems atsakė: “Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga”.
15 Žmonėms esant apimtiems lūkesčio ir visiems mąstant širdyse apie Joną, ar kartais jis ne Kristus,
16 Jonas visiems kalbėjo: “Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
17 Jo rankoje vėtyklė: Jis kruopščiai išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi”.
18 Ir dar daug kitų paraginimų jis davė tautai, skelbdamas Gerąją naujieną.
19 Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias buvo padaręs,
20 pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.
21 Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pakrikštytas meldėsi, atsivėrė dangus,
22 ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: “Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi”.
23 Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai Jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, Helio,
24 Matato, Levio, Melchio, Janajo, Juozapo,
25 Matatijo, Amoso, Naumo, Heslio, Nagajo,
26 Maato, Matatijo, Semeino, Josecho, Jodos,
27 Joanano, Resos, Zorobabelio, Salatielio, Nerio,
28 Melchio, Adijo, Kosamo, Elmadamo, Ero,
29 Jėzaus, Eliezero, Jorimo, Matato, Levio,
30 Simeono, Judo, Juozapo, Jonamo, Eliakimo,
31 Melėjo, Menos, Matatos, Natano, Dovydo,
32 Jesės, Jobedo, Boozo, Salmono, Naasono,
33 Aminadabo, Aramo, Esromo, Faro, Judo,
34 Jokūbo, Izaoko, Abraomo, Taros, Nachoro,
35 Serucho, Ragaujo, Faleko, Ebero, Salos,
36 Kainamo, Arfaksado, Semo, Nojaus, Lamecho,
37 Matūzalio, Henocho, Jareto, Maleleelio, Kainamo,
38 Eno, Seto, Adomo, Dievo.
Mt 1,1-25
1 Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo Sūnaus, kilmės knyga.
2 Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.
3 Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas.
4 Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas.
5 Salmonui gimė Boozas iš Rahabos, Boozui gimė Jobedas iš Rūtos, Jobedui gimė Jesė.
6 Jesei gimė karalius Dovydas. Dovydui gimė Saliamonas iš Ūrijos žmonos.
7 Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abija, Abijai gimė Asa.
8 Asai gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas.
9 Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas.
10 Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas.
11 Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
12 Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis.
13 Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras.
14 Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas.
15 Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas.
16 Jokūbui gimė Juozapas-vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi.
17 Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.
18 Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios.
19 Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
20 Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: “Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.
21 Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių”.
22 Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą:
23 “Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia: “Dievas su mumis”.
24 Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelas jam įsakė, ir parsivedė žmoną pas save.
25 Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.
Ps 106,25
25 palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.
1 Krn 16,11
11 Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido.
Iš 16,8
8 Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą-duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį”.
Pr 25,8-10
8 Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta.
9 Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.
10 Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.
Pr 22,12
12 “Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”.
Pr 22,8
8 Abraomas atsakė: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!” Taip juodu ėjo toliau.
Pr 22,2
2 Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!”
Pr 21,2
2 Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs.
Pr 21,1-7
1 Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs.
2 Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs.
3 Abraomas pavadino iš Saros gimusį sūnų Izaoku.
4 Izaokas pagal Dievo įsakymą aštuntą dieną buvo apipjaustytas.
5 Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas.
6 Sara tarė: “Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas išgirs, juoksis su manimi.
7 Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? Aš pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje”.
Pr 20,1-18
1 Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadešo ir Šūro.
2 Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: “Ji yra mano sesuo”. Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą.
3 Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”.
4 Abimelechas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: “Viešpatie, ar žudysi niekuo nekaltą tautą?
5 Argi Abraomas man nesakė: ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ar ji pati nesakė: ‘Jis yra mano brolis’? Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai padariau”.
6 Dievas tarė jam sapne: “Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos nepaliestum.
7 Taigi dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!”
8 Abimelechas, atsikėlęs anksti rytą, sušaukė visus savo tarnus ir papasakojo jiems sapną. Žmonės labai nusigando.
9 Abimelechas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: “Ką mums padarei? Ir kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę nuodėmę? Tu neturėjai pasielgti su manimi taip, kaip pasielgei”.
10 Abimelechas tęsė toliau: “Ką galvojai taip darydamas?”
11 Abraomas atsakė: “Aš galvojau, kad šioje šalyje nėra Dievo baimės ir dėl mano žmonos jie užmuš mane.
12 Bet ji iš tikrųjų yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos, ir ji tapo mano žmona.
13 Kai Dievas mane išvedė iš mano tėvo namų, aš jai tariau: “Padaryk man tą malonę-visur, kur nueisime, sakyk apie mane: ‘Jis yra mano brolis’ ”.
14 Abimelechas davė Abraomui avių, galvijų, tarnų bei tarnaičių ir sugrąžino jam jo žmoną Sarą.
15 Abimelechas tarė: “Štai mano kraštas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!”
16 O Sarai jis pasakė: “Aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių. Tebūna tai įrodymas visiems, kurie yra su tavimi, ir kitiems, kad esi nekalta”.
17 Abraomas meldė Dievą, ir Jis pagydė Abimelechą, jo žmoną ir tarnaites, kad jos gimdytų.
18 Nes Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo žmonos Saros.
Pr 19,27
27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,
Pr 19,1-38
1 Kai du angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.
2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.
3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.
4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.
5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.
6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,
7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!
8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.
9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.
10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.
11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.
12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!
13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.
14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.
15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.
16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.
17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”
18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!
19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.
20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti-jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.
21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.
22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.
23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.
24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.
25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.
26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.
27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,
28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.
29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.
30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.
31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.
32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”
33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.
34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”
35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.
36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.
37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.
38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.
Pr 18,1-16
1 Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.
2 Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,
3 tarė: “Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!
4 Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu,
5 kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną”. Jie tarė: “Daryk taip, kaip sakei!”
6 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: “Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių”.
7 Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti.
8 Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.
9 Jie paklausė jį: “Kur yra tavo žmona Sara?” Jis atsakė: “Palapinėje”.
10 Vienas iš jų tarė: “Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!” Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo už jų.
11 Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims.
12 Todėl Sara savyje juokėsi: “Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?”
13 Viešpats tarė Abraomui: “Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’
14 Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!”
15 Sara gynėsi, sakydama: “Aš nesijuokiau”, nes išsigando. O Jis tarė: “Ne! Tu juokeisi!”
16 Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti.
Pr 17,17
17 Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?”
Pr 17,9-14
9 Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas.
10 Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!
11 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.
12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.
13 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.
14 O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”.
Pr 17,8
8 Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.
Pr 17,5
5 todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu.
Pr 17,1
1 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.
Pr 16,11
11 Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą.
Pr 16,1-16
1 Abromo žmona Saraja neturėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara.
2 Saraja tarė Abromui: “Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų”. Abromas paklausė Sarajos.
3 Abromui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abromo žmona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abromui už žmoną.
4 Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę.
5 Tada Saraja tarė Abromui: “Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs”.
6 Abromas tarė Sarajai: “Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka”. Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo.
7 Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą,
8 tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”.
9 Viešpaties angelas jai tarė: “Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją.
10 Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima.
11 Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą.
12 Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių”.
13 Ir Viešpatį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: “Tu esi Dievas, kuris mane matai”. Nes ji sakė: “Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane”.
14 Todėl tą šulinį pavadino Lahai Roiju. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.
15 Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis.
16 Abromui buvo aštuoniasdešimt šešeri metai, kai Hagara pagimdė jam sūnų.
Pr 15,18
18 Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:
Pr 15,1-6
1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!”
2 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.
3 Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”.
4 Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”.
5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”
6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.
Pr 13,1-18
1 Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas.
2 Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso.
3 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę,
4 iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo.
5 Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių.
6 Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės.
7 Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai.
8 Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai!
9 Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.
10 Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė-prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą-Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis.
11 Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė.
12 Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas-lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines.
13 Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui.
14 Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus!
15 Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.
16 Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.
17 Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!”
18 Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.
Pr 12,11-13
11 Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: “Aš žinau, kad tu esi graži moteris
12 ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys.
13 Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”.
Pr 12,10-20
10 Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas.
11 Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: “Aš žinau, kad tu esi graži moteris
12 ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys.
13 Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”.
14 Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži.
15 Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus,
16 o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.
17 Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos.
18 Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: “Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona?
19 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais”.
20 Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.
Pr 12,2-3
2 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.
3 Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.
Pr 12,2
2 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.
Pr 11,31
31 Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė.
Pr 11,27
27 Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus-Lotas.
Pr 3,12
12 Žmogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau”.
