| Atversta Iš4,25 vieta Biblijoje. | Rezultatai nuo 1 iki 1. |
25 Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: „Tu esi mano kruvinas vyras!“ En Lbd JBIB CMp3 McGee mp3 txt Klausyti Joz 5,2-3 Pr 17,14 2 Sam 16,7
Šį įvykį sunku suprasti ir, norint surasti problemos šaknis, teks sugrįžti kiek atgal. Kai Mozė pabėgo iš Egipto, jis nuvyko į Madiano kraštą. Madianiečiai buvo Abraomo ir Keturos palikuonys. Jie buvo monoteistai, ne stabmeldžiai, tai yra, šlovino vieną Dievą. Su šiais žmonėmis Mozė jautėsi kaip namuose.
Jis artimai susidraugavo su Madiano kunigu, kuris turėjo septynias dukteris, ir vedė vieną jų, vardu Sefora. Kaip jau anksčiau minėjome, šis vardas reiškia 'žvirblis' arba 'mažas paukštelis'. Mozės žmona buvo jo pirmoji 'paukštytė'.
Dievas nuo pat pradžių laimino Mozės namus. Jo pirmagimis sūnus Gersomas, kurio vardas reiškia 'ateivis', gimė Madiane. Mozė buvo ateivis šiame krašte, bet sugebėjo jį paversti savo namais.
Deja, Mozės vedybiniame gyvenime buvo viena problema. Dievas pašaukė Mozę iš degančio krūmo ir liepė jam eiti į Egiptą. Faraonas jau buvo miręs ir Mozė galėjo saugiai grįžti. Bet tik jam pradėjus kelionę į Egiptą, Dievas pasikėsino jį užmušti. Kodėl? Ogi todėl, kad Mozė nebuvo apipjaustęs savo sūnaus. Apipjaustymas buvo su Abraomu sudarytos Dievo sandoros ženklas, turėjęs pamokyti izraelitus nepasikliauti savo kūnu. Kūno odelę reikėjo pašalinti, ir kiekvienas izraelitas privalėjo visas savo viltis sudėti į Dievą.
Pradžios knygoje (15, 6), Psalmėse (106, 31), laiške romiečiams (4, 3) ir laiške galatams (3, 6) pasakyta, jog Abraomas tikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Izaokas ir Jokūbas pasekė Abraomo pavyzdžiu. Jie buvo gimę izraelitais, tačiau apipjaustymas akivaizdžiai rodė, kad jie yra Abraomo sūnūs. Šis ritualas išreiškė jų tikėjimą.
Tikriausiai, Sefora priešinosi apipjaustymui, o Mozė primygtinai to nereikalavo ir neprieštaravo žmonai. Galbūt Mozei šis veiksmas neatrodė toks jau svarbus, o jo žmona, ko gero, manė, kad jis kvailas ir net žiaurus. Šiaip ar taip, Mozė nesprendė šio šeimyninio nesutarimo. Mozės žmona nebuvo ateistė; ji buvo monoteistė, bet paprasčiausiai priešinosi Dievo potvarkiams, o Mozė nesprendė kilusios problemos. Jis galėjo pasipriešinti faraonui, bet ne savo žmonai. Jis galėjo pasakyti Izraeliui, kad šis klysta, bet negalėjo to pasakyti žmonai.
Mozė tikriausiai galvojo, kad jam kaip nors pavyks nuslėpti savo nepaklusnumą. Jis nekreipė į tai dėmesio, kaip tai daro daugelis krikščionių tarnautojų, kurie apleidžia savo namus, stengdamiesi sutvarkyti kitų žmonių gerovę. Bet Dievas įsikišo į Mozės gyvenimą. Jis patykojo jį pakeliui į Egiptą ir parodė šios situacijos rimtumą.
Kai vyras ir žmona nesutaria dėl dvasinių dalykų, kyla rimtas pavojus. Todėl Šventasis Raštas perspėja, kad tikintys nesituoktų su netikinčiaisiais.
Pati Sefora apipjaustė savo sūnų, kad išgelbėtų Mozės gyvybę. Tai buvo jos tikėjimo išraiška.
Apipjaustęs sūnų ir nuvykęs į Egiptą, Mozė iki galo suvokė problemos esmę ir išsiuntė žmoną atgal į jos tėvo namus. Vėliau, Izraeliui keliaujant per dykumą, pamatysime, kad Jetras, Mozės uošvis, atves Seforą pas Mozę, ir jie vėl susitaikys.
[...]|
Pradžia · ieškauDievo.lt · McGee · Straipsniai · PC Biblija · Biblija mobiliame tel. · Radijo laidos apie Bibliją · 4 dvasiniai principai · Palyginimai iš Biblijos · Angelai · Dievo vardas · Dievo vardai · Vardai Biblijoje · Apie meilę · Temų rodyklė · Mobili (WML) Biblija · Privatumo politika Atsiliepimus ir klausimus apie šį puslapį rašykite adresu
|
